Partizaninio karo atminimas: laisvės kovų muziejų atvejis

Karas po karo – tokiu išsireiškimu trumpai galima apibūdinti Lietuvoje vykusią situaciją besibaigiant Antrajam pasauliniam karui. Tuo metu, „išvaduotojais nuo fašizmo“ vadinta Raudonoji armija antrąkart okupavo Lietuvos teritoriją ir nuo 1944 m. prasidėjo kone dešimtmetį trukęs antisovietinis ginkluotas pasipriešinimas. Šis istorijos laikotarpis sovietmečiu buvo cenzūruojamas ir pateikiamas savasis naratyvas palankus tuometinei valdžiai. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę situacija kardinaliai pasikeitė, partizanus siekta kuo skubiau reabilituoti, atminti, tam tikrais atvejais itin heroizuoti. Nors nuo partizaninio karo pabaigos praėjo daugiau nei šeši dešimtmečiai, tačiau šiandieninėje visuomenėje ši tema yra dar pakankamai jautri – tai rodo įvairūs įvykiai paskutiniais metais. Atsižvelgiant į šias aplinkybės atliktas magistro darbo tyrimas. Šiame darbe aprašomas tyrimas, kuriame analizuojama partizaninio karo atminimo problematika per šiomis dienomis veikiančių muziejų prizmę. Tyrimo objektu pasirinkti muziejai, pristatantys 1944 – 1953 m. Lietuvoje vykusio ginkluoto antisovietinio pasipriešinimo istoriją. Siekiant išsiaiškinti muziejų šiuolaikiškumą partizaninio karo atminimo kontekste išsikeltas tikslas –ištirti laisvės kovų tematikos muziejų veiklą Lietuvoje ir pabandyti identifikuoti juos kaip partizaninio karo atminties reprezentavimo priemones per šiuolaikinio muziejaus prizmę. Šiame darbe siekiama: 1) apžvelgti partizaninį pasipriešinimą Lietuvoje, jo veiklos kryptis; 2) ištirti nuo 1990 m. vykusį partizaninio karo atminimą ir įpaveldinimo aspektus; 3) išanalizuoti modernaus muziejaus sampratą, jam būdingus bruožus ir su tyrimo objektu susijusią muziejų įstatyminę bazę; 4) atlikti kokybinį laisvės kovų tematikos muziejų tyrimą. Tyrime dalyvavo 10 muziejų iš Marijampolės, Veiverių, Kauno, Obelių, Utenos, Druskininkų, Lazdijų, Tauragės, Panevėžio bei Vilniaus. Darbas atliktas pasitelkiant aprašomąjį, istorinį, analitinį, lyginimo, interviu, fotofiksacijos ir lauko tyrimų metodus. Atlikus tyrimą nustatyta, jog partizaninio karo laikotarpis trukęs nuo 1944 iki 1953 m. yra svarbi Lietuvių tautos istorijos dalis. Šiam laikmečiui, kuris kelia įvairius klausimus bei jausmus, būtinas nenutrūkstamas tolimesnis temos nagrinėjimas, aktualizavimas, diskusijos, tyrimai. Nepaisant bėgančios laiko tėkmės šiandien šia tema domisi ir ją siekia įprasminti ar įamžinti nemaža patriotiškai nusiteikusi visuomenės dalis, prie to prisidėti siekia ir valstybės institucijos. Atlikus kokybinį laisvės kovų muziejų tyrimą nustatyta, kad didžioji dalis muziejų neatitinka šiuolaikinius, moderniam muziejui keliamus reikalavimus ir partizaninio karo laikotarpį reprezentuoja nepakankamai, kad jis atitiktų šiuolaikinės visuomenės poreikius.

War after war – this expression briefly illustrates the situation in Lithuania in the final stage of the WWII. At that time, the Red Army, called "liberators of fascism", occupied the territory of Lithuania for the second time, and since 1944 anti-Soviet armed resistance had started for almost a decade. This period was being censored and depicted in the way that was favorable for the Soviets. After the restoration of the independence of Lithuania, the situation changed dramatically, it was sought to rehabilitate the partisans as quickly as possible, and, in some cases, even to heroize. Although more than six decades have passed since the end of the guerrilla war, nowadays this topic is still quite sensitive, as evidenced by various events in recent years. Considering these circumstances, the below described research was conducted. This paper describes the research analyzing the issue of remembrance of partisan war in the prism of museums operating in these days. The subject of this research are museums presenting 1944 - 1953 history of armed anti-Soviet resistance in Lithuania. In order to clarify the modernity of museums in the context of remembrance of the partisan war, the purpose was selected: to investigate the activities of museums of freedom fights in Lithuania and to identify them as measures of representation of memory of partisan warfare through the prism of modern museum. The aim of this work is the following: 1) to review the guerrilla resistance in Lithuania and its activities; 2) to investigate the remembrance of the partisan war since 1990 and its aspects of immersion; 3) to analyze the concept of a modern museum, its characteristic features and the legal basis of museums related to the object of research; 4) to carry out a qualitative study of museums of freedom fights. 10 museums from Marijampolė, Veiveriai, Kaunas, Obeliai, Utena, Druskininkai, Lazdijai, Tauragė, Panevėžys and Vilnius were selected for the analysis in the research. The research was conducted using descriptive, analytical, comparative, interview, photo fixation and field research methods. The carried-out investigation showed that the period of the guerrilla war (that lasted from 1944 to 1953) is an important part of the history of the Lithuanian nation. This exact period, which raises various questions and feelings, requires continuous examination, actualization, discussion and research of the topic. Following the conducted qualitative study of the freedom fights museums, it has been found that not all museums meet the requirements of a modern museum and the way they depict the period of guerrilla warfare is insufficient to meet the needs of modern society.