| Abstract: | Pagrindinis šio tyrimo objektas yra istorinės rekonstrukcijos metodais grįsta edukacinė muziejų veikla. Šio darbo tikslas - išanalizuoti istorinės rekonstrukcijos pritaikymą Kauno miesto ir rajono muziejų edukacinėje veikloje. Tikslui įgyvendinti buvo iškelti tokie uždaviniai: 1) aptarti istorinės rekonstrukcijos kaip „keliavimo laiku“ koncepciją ir jos ryšį su realybės efekto kūrimu, 2) istoriografiškai aptarti istorinės rekonstrukcijos reiškinį ir jo pritaikymą Lietuvos muziejuose bei išsiaiškinti šių dviejų pusių bendradarbiavimo formas ir priežastis, 3) išanalizuoti Kauno muziejų atvejus atsižvelgiant į muziejuose taikomų “keliavimo laiku” būdų, istorinės aplinkos kūrimo, edukatoriaus vaidmens ir anachronizmų aspektus.
Atlikus lauko tyrimus ir išanalizavus jų metu surinktą medžiagą, padarytos tokios išvados: 1. “Keliavimą laiku” istorinės rekonstrukcijos kontekste reikėtų suprasti ne kaip fizinį kūno persikėlimą iš šiandienos į kokį nors kitą istorinį laikmetį, o verčiau kaip tariamą situacijos perkėlimą iš praeities į šiandieną. Per “keliavimą laiku” visuomenė bando analizuoti praeities įvykius ir taip ieško sprendimų modernios visuomenės problemoms. “Keliavimo laiku” pojūtis gali būti patiriamas, jeigu yra kuriamas praeities realybės efektas per materialius istorinius objektus ir praktiką. Lietuvoje praeities realybės efekto kūrimas dažniau pasireiškia gyvosios istorijos renginiuose, nei kad tradiciniuose istorijos muziejuose. 2. Lietuvoje istorinės rekonstrukcijos pritaikymas muziejų veikloje neprigijo taip smarkiai, kaip užsienio šalyse XX a. Šiandien turime vos 3 įstaigas, kurios tik iš dalies atitinka gyvosios istorijos muziejaus koncepciją. Nepaisant to, šiandien kai kurie tradiciniai muziejai vis dėlto yra linkę taikyti istorinės rekonstrukcijos metodus savo veikloje. Taip pat, jie yra linkę bendradarbiauti su istorinės rekonstrukcijos judėjimo atstovais. Tokio bendradarbiavimo priežastimis galima laikyti reikiamų specialistų muziejuose stygių bei rekonstruktorių poreikį naudotis muziejų siūlomomis at-/sukurtomis istorinėmis aplinkomis. 3. Kauno muziejuose dažniausiai taikomi istorinės rekonstrukcijos metodai yra pasakojimas, interpretacija antruoju asmeniu ir gyvoji interpretacija, rečiau sutinkami metodai - interpretacijos pirmuoju ir trečiuoju asmenimis bei vaidmenų žaidimas. Šių metodų taikymą muziejų veikloje įtakoja muziejaus koncepcija ir profilis, lankytojų poreikiai, darbuotojų kvalifikacija, o kartais net ir pačių darbuotojų norai. Muziejaus edukatorius atlieka svarbų vaidmenį istorijos interpretavime muziejuose, kadangi jis yra tarpininkas tarp dabarties ir praeities. Kauno muziejuose dažnai sutinkami sąmoningi anachronizmai, kurie nors ir prieštarauja realybės efekto teorijai, tačiau jie teigiamai veikia komunikaciją tarp muziejaus ir jo lankytojų, padėdami sukurti estetišką, užbaigtą praeities vizualizaciją.
The main object of this research is educational museum activities based on historical reconstruction methods. The aim of this work is to analyze the use of historical reconstruction methods in the educational activities of Kaunas city and district museums. The following tasks were set for the realization of the goal: 1) to discuss the concept of historical reconstruction as "time travel" and its relation to the creation of the reality effect, 2) to historiographically discuss the phenomenon of historical reconstruction and its application in Lithuanian museums and to find out the forms and reasons of cooperation between these two sides, 3) to analyze cases of Kaunas museums taking into account the aspects of “time traveling” in museums, creation of historical environment, role of educator and anachronisms. After conducting field studies and analyzing the collected material, the following conclusions were made: 1. “Time traveling” in the context of historical reconstruction should be understood not as a physical move of the body from today to some other historical period, but rather as an alleged transfer of the situation from the past to the present. Through time travel, the public is trying to analyze past events and is looking for solutions to the challenges of a modern society. A sense of “time traveling” can be experienced if a reality effect of the past is created through material historical objects and practices. In Lithuania, the creation of the reality of the past is more common in living history events than in traditional history museums. 2. In Lithuania, the adaptation of historical reconstruction in the activities of museums was not as strong as in foreign countries in 20th century. Today, we have only 3 institutions that are only partially in line with the concept of the Living History Museum. Nevertheless, some traditional museums today tend to use historical reconstruction techniques in their activities. Also, they tend to cooperate with the representatives of the historical reconstruction movement. The reasons for such cooperation can be considered to be the lack of necessary specialists in museums and the need for reconstructors to use the museum's (re)created historical environments. 3. Methods of historical reconstruction commonly used in Kaunas museums are narration, second person interpretation and living interpretation. The use of these methods in museum activities is influenced by the concept and profile of the museum, the needs of the visitors, the qualifications of the employees, and sometimes even the wishes of the employees themselves. The museum educator plays an important role in interpreting history in museums, as he is a mediator between the present and the past. Conscious anachronisms are often found in Kaunas museums, which, while contradicting the theory of reality, still have a positive effect on communication between the museum and its visitors, helping to create aesthetic, complete visualization of the past. |
