Please use this identifier to cite or link to this item:https://hdl.handle.net/20.500.12259/70042
Type of publication: master thesis
Field of Science: Teologija / Theology (H002)
Author(s): Dvareckas, Kęstutis
Supervisor: Šliužaitė, Vilma
Title: Pastoracinės pagalbos Lietuvoje gairės priklausomybių ligomis sergantiems asmenims
Other Title: Guidelines for pastoral care in Lithuania for people with addictions
Extent: 86 p.
Date: 21-May-2019
Keywords: priklausomybė;addiction;liga;sielovada;antropologija;pamatiniai poreikiai;disease;pastoral care;anthropology
Abstract: Šio darbo tikslas – pateikti pastoracinės pagalbos Lietuvoje gaires priklausomybės ligomis sergantiems asmenims. Norint pasiekti šį tikslą, dera įdėmiai ir įvairiais aspektais analizuoti „priklausomybių“ sąvokos atsiradimą ir istoriją, kaip keitėsi mokslo, visuomenės ir Bažnyčios požiūris į įvairus priklausomybės pavidalus. Darbe daug dėmesio skiriama parodyti, kaip medicinos moksle buvo pasiektas ir įsitvirtino įsitikinimas, kad priklausomybė yra sunki lėtinė liga. Tokią sampratą priima ir Bažnyčios mokymas, raginantis ne smerkti, moralizuoti, bet padėti priklausomiems asmenims ir jų artimiesiems. Vaisinga pagalba yra sudėtinga, nes labai ilgai priklausomas asmuo neigia ligą, susiformuoja priklausoma asmenybė, sabotuojanti prigimtinius žmogaus poreikius. Krikščioniškosios antropologijos požiūriu, priklausomybių ligos griauna asmenį fiziniame, psichiniame, dvasiniame ir socialiniame lygmenyse. Tai reiškia, jog ir pagalba, atstatymas turi būti kompleksiškas ir apimti visus šiuos lygmenis. Darbe daug dėmesio skiriama ne tik geresniam priklausomo asmens situacijos supratimui, bet ir analizuojama ligos raida, įvairios pagalbos priklausomiems asmenims strategijos: tiek vienmatės, orientuotos į greitesnius pokyčius kuriame nors viename lygmenyje, tiek kompleksinės, kurios nėra tokios sparčios, bet žvelgia į žmogų, kaip į visumą, siekia, jog sveikimas paliestų skirtingas žmogaus būties sritis. Pasitelkus krikščioniškąją antropologiją, konstatuojama, kad vaisingesnės ir tvaresnės yra kompleksinės strategijos, kurios sudaro plačias galimybes bendradarbiauti Bažnyčiai ir valstybei. Darbe pabrėžiama, kad nėra universalios visoms situacijoms tinkančios katalikiškos pagalbos priklausomiems asmenims ir jų artimiesiems programos, bet galima kalbėti apie universalius pamatinius principus, studijuoti „gerąsias praktikas“ kitose valstybėse ir išmintingai bandyti jas pritaikyti čia ir dabar. Vaisinga sielovadinė pagalba priklausomam asmeniui bei jo artimiesiems pirmiausia susijusi su sveikos meilės sau bei artimui atstatymi ir tai, akivaizdu, glaudžiai susiję su iškreiptų Dievo įvaizdžių tirpdymu. Svarbu ne tik „sugrąžinti“ ligonį bei jo artimuosius į formalų dalyvavimą religinėse praktikose, bet pirmiausia padėti jam atgauti savojo orumo jausmą ir pasitikėjimą Kūrėjo geranoriškumu. Taip pat labai svarbu, jog priklausomų asmenų sielovada nėra vien „mūsų“ (esą sveikų Bažnyčios narių) pagalba „jiems“ (patekusiems į krizę), tai impulsas puoselėti tokią bendriją, kurioje savo vietą galėtų rasti kiekvienas žmogus, kurioje tikintieji nešiotų vienas kito naštas ir karu turtintų vienas kitą. Tai realu tik tokiu atveju, jei atsisakoma „mes-jie“ skirstymo ir bet kurios specifinės asmenų grupės sielovada suvokiama ne kaip „jų“ gelbėjimas, bet kaip gydantis atvirumas artimo meilės priesakui, be kurio, kaip pabrėžia popiežius Pranciškus, bet kuri religinė bendruomenė pradeda „rūgti“, prarasti gyvybingumą. Kita vertus, formuluojant priklausomų asmenų sielovados modelį, itin svarbu nepamiršti, kad Bažnyčia nėra ligoninė ir siekia Išganymo, o ne tik „egzistencinio nuskausminimo“, mokant tenkintis „drungnu komfortiškumu“. Pamatinės sąvokos: priklausomybė, liga, sielovada, antropologija, pamatiniai poreikiai, Bažnyčia, sveika savęs meilė.
The goal of the thesis – to provide guidelines for pastoral care in Lithuania for people with addictions. In order to achieve the above mentioned goal, it is appropriate to examine the emergence and history of the concept of "addictions" attentively and from different perspectives, analyse how scientific, societal and Church attitudes have evolved into diverse forms of addiction. The thesis focuses on disclosing how medical science has achieved and established the belief that addiction is a serious chronic disease. This concept is also accepted by the teaching of the Church inciting not for condemnation or moralization, but for help providing to addicts and their relatives. Fruitful support is complicated because addicted person denies the disease for a long time, during this period develops an addictive personality, that sabotages the natural needs of the human being. From a Christian anthropology point of view, addiction diseases destroy an individual at the physical, mental, spiritual and social levels. This means that support as well as rehabilitation have to be complex and cover all of the above mentioned levels. The thesis focuses not only on a better understanding of the situation of the addicted person, but also on the development of the disease, different addiction coping strategies: one dimensional, oriented to quick changes at one dimension, and complex strategies that are time consuming and holistic, when recovering embrace different areas of human being. From the Christian anthropology point of view it is concluded that complex strategies are more fruitful and sustainable, they provide the Church and the State wide cooperation opportunities. The thesis emphasizes that there is no universal, all situations covering Catholic support program for addicted persons and their relatives, however, the universal fundamental principles could be discussed, “good practices" examples in other countries could be studied and wisely implemented here and now. Fruitful pastoral help to an addicted person and his relatives is primarily related to the restoration of the sane self-love and love for people that are close, and this is obviously closely related to the change of the distorted perception of God. It is important not only to have the ill person and his relatives back to participation in religious practices formally, but also to help him regain the sense of dignity and confidence in the benevolence of the Creator. It is also very important that the pastoral care of addicts is not just "us" (the healthy members of a Church) supporting “them" (that are in crisis), it is an impulse to cherish the community where there is a place for every individual, where the believers can share their burdens and enrich each other. It is possible only when there is no "us - them" apportionment and pastoral care of any specific group of individuals is not perceived as "rescuing", but as a healing openness to the behest of love, without that, as Pope Francis emphasizes, any religious community loses vitality and starts to perish. On the other hand, while shaping the pastoral model for persons with addictions, it is important to keep in mind that the Church it is not a medical institution; Church seeks Salvation, so "existential anesthesia", and satisfaction with "lukewarm comfort" life is not enough. Key words: addiction, disease, pastoral care, anthropology, basic needs, Church, sane self-love.
Internet: https://hdl.handle.net/20.500.12259/70042
Appears in Collections:2019 m. (KTF mag.)

Files in This Item:
kestutis_dvareckas_md.pdf.pdf1.12 MBAdobe PDF   Until 2024-05-21View/Open
Show full item record
Export via OAI-PMH Interface in XML Formats
Export to Other Non-XML Formats


CORE Recommender

Page view(s)

74
checked on Jun 6, 2021

Download(s)

28
checked on Jun 6, 2021

Google ScholarTM

Check


Items in DSpace are protected by copyright, with all rights reserved, unless otherwise indicated.