| Abstract: | Šiame darbe tyrinėjami vaizdai ir jų kaita atgimstančios ir pirmosios Nepriklausomybės dešimtmečio pusės Lietuvos kultūrinėje spaudoje (1987 – 1993). Pagrindiniai probleminiai klausimai - kokiais būdais vaizdai buvo pasitelkiami, konstruojant atmintį ir visuotines vizijas, kaip jie pasikeičia, tautai išlaisvėjus ir kuriuos galios diskursus jie palaikė? Šio darbo tikslas yra nustatyti dominavusių vaizdų pobūdį, turinį, poveikį, jų kaitą ir jų funkcijas visuomenės gyvenime. Tam nustatyti pasitelkiama vizualiosios kultūros akademiko W. T. J. Mitchello pasiūlyta vaizdo teorija. Šį darbą sudaro trys tarpusavyje susijusios dalys. Iš pradžių apžvelgiama vaizdinio posūkio koncepciją, kritinė ikonologija bei pagrindinės vaizdo teorijos sąvokos. Ši vizualiosios kultūros studija, pritaikyta lūžiniam Lietuvos etapui, leidžia pažvelgti į vaizdų kaitą spaudoje kaip į kasdieninio gyvenimo būdo ir visuomenės normų pokyčius. Pats vaizdas suvokiamas ne kaip meno kūrinys, baigtinis optinis atvejis, o kaip savotiškas valdžios ir kultūros produktas, sąlyginai atspindintis tam tikrus socialinius, politinius, kultūrinius reiškinius. Antroje darbo dalyje tyrinėjamas istorinių simbolių ir vaizdų Lietuvos viešojoje erdvėje ir spaudoje plitimo aplinkybes ir eiliškumas. Vos atsiradę istoriniai simboliai ir vaizdai tapo tautos atminties formavimo įrankiais. Jų paskirtis buvo konstruoti istorinę atmintį ir taip prisidėti prie Lietuvos valstybingumo atgavimo idėjos įtvirtinimo. Paskutinėje darbo dalyje pagal bendrus vaizdų turinio panašumus, jie klasifikuojami į tam tikras grupes: 1) laisvėjimo ženklai; 2) vaizdų ,,liudininkų‘‘ antplūdis; 3) žmonės – gyvūnai, gyvūnai – žmonės (karikatūros); 4) vyriškojo diskurso tąsa; 5) metavaizdai. Visi vaizdai atliko tam tikrą funkciją – fotoreportažai palaikė ir kūrė kolektyvinį laisvės troškimą; per istorinių asmenybių portretus buvo skleidžiamos konkrečios valstybingumo idėjos; karikatūros, linksmindamos stebėtojus, formavo visuomenės požiūrį į tam tikrus dalykus. Tyrinėjant spaudoje plitusius vaizdus, galima fiksuoti (per)kuriamą vertybių skalę: iš pradžių, buvo konstruojamas tautiškumas kaip pagrindinė vertybė, pasitelkiant Vytį ir kitus Lietuvos valstybingumo simbolius. Vėliau šį tautinį naratyvą pakeitė komercinių prekių vaizdai, kurie palaipsniui tapo savotiškais stabais. Taip pat vaizdai atspindėjo socialines problemas - pradžioje vyravo kritika dėl nesirūpinimo aplinka, tiesos atstatymo troškimas, valdžios ir visuomenės atotrūkis, kuriuos palaipsniui pakeitė ryškėjanti lytinė nelygybė ir nerimas dėl technologinės pažangos atnešamų pokyčių. Visi šie reiškiniai skleidėsi per vaizdus spaudoje.
The paper explores images and their change in the cultural press during the Lithuanian Revival and the first years of independence (1987 – 1993). The research traces how images were used for constructing the memory, common visions; how did they change after the national revival and which discourses of power were maintained by pictures. The main goal of this paper is to determine the nature of prevailing images, their content, impact, shift and functions in the public life. This goal will be fulfilled in accordance with the picture theory suggested by an academic of visual studies W. T. J. Mitchell. The paper has three main hence interrelated parts. Firstly, the concept of the pictorial turn, critical iconology and the main notions of picture theory are explained. This visual culture study adapted to the turning point in Lithuania allows us to look at the shift of images in the press as alterations in daily life and public norms. The picture itself is perceived not as a fine work of art but rather a product of power and culture that reflects certain social, political or cultural phenomena. In the second part of the paper the spread of historical symbols and images in Lithuanian public space and press are explored in chronological sequence. Historical symbols and images became tools for shaping the memory of nation. Their purpose was to construct historical memory and thus contribute to the consolidation of the idea of Lithuania's statehood. In the last part of the paper, according to similarities of images‘ content, they are divided into: 1) signs of liberation; 2) the flow of pictures ‘witnesses‘ ; 3) human – animals, animals – human (cartoons); 4) prolongation of masculine discourse; 5) metapictures. All pictures had certain functions – reportage photography was creating and supporting the collective desire of freedom; portraits of historical figures were used for spreading the idea of the statehood; cartoons were shaping the public opinion by entertaining beholders. The exploration of images in the press allows us to capture the (re)creation of the scale of values: firstly, the nationality was the main value, constructed by Vytis and other official symbols of Lithuanian statehood. Later on, this national narrative was replaced by images of commercial items that gradually became idols. Pictures also reflected social problems, including criticism towards the lack of environmental concern, the desire of truth, the gap between government and society. Once they faded away the gender inequality and the anxiety of changes brought about by technological progress evolved. All these phenomena have spread through images in the press. |
