| Abstract: | This dissertation examines the complex nature of contemporary captivity—the micropolitics of control—through delineation of older and newer apparatuses/dispositifs of capture, especially as it relates to the unquestionable virtues of being-in-public, characterized by appearance, transparency and circulation. The micropolitics of control calls for a critique of control perceived not as an external agent or structure imposed unidirectionally but as a co-productive and participatory assemblage, where norms, demands, and disciplinary mechanisms intertwine with desires, dreams of liberation, and longings for a different sociality. In other words, the task is not merely to ask what are the structures, infrastructures, and govern/mentalities of control but also why and how control and domination become desirable. What starts and is tested with the military and industrial demands ends up in social proliferation, not because it is merely demanded by the people but because it is introduced as a measured response to economic and political dynamics, giving overall competitive advantages. What is at stake, is the misrecognition of normalizing, domesticating and interpellating power of apparatuses for discursive and practical interventions in search of radical change.
Šioje disertacijoje, pasitelkiant istorinių ir šiuolaikinių kontrolės dispozityvų analizę, nagrinėjama kontrolės mikropolitika, ypač kaip nekvestionuojamo buvimo viešumoje vertybė, kurią charakterizuoja tokie veiksniai kaip pasirodymas, skaidrumas ir cirkuliacija. Kontrolės mikropolitika siekia kritiškai pažvelgti į kontrolę, kuri turėtų būti suprasta ne vien kaip išorinės, vienakryptiškai dominavimo siekiančios struktūros, bet kaip bendra-gaminantis ir dalyvaujantis asambliažas, kuriame normos, reikalavimai ir disciplinos mechanizmai persipina su troškimais, noru išsivaduoti ir kitokio socialumo ilgesiu. Kitaip tariant, tikslas yra suprasti ne tik tai, kokios yra kontrolės struktūros, infrastruktūros ir valdysenos, bet ir kodėl bei kaip kontrolė ir dominavimas tampa pageidaujami. Tai, kas iš pradžių traktuojama kaip karinės ir industrinės inovacijos, galiausiai pavirsta technologijų socializacija; taip nutinka ne tik dėl egzistuojančio socialinio poreikio, bet ir dėl to, kad ekonominei bei politinei dinamikai palaikyti yra reikalingas apgalvotas stabilizatorius. Šiame darbe siekiama parodyti, kaip įvyksta klaidingas atpažinimas, kuris normalizuojančią aparatų galią laiko radikalių pokyčių diskursyvia ir praktine intervencija. |
