| Abstract: | This thesis explores whether legal aid and access to justice are guaranteed for disabled people in Lithuania. The analysis encompasses mostly the period 2004–2017 since Lithuania joined the Europe Union.
The analysis includes all categories of disabled people and major emphasis is put on the visually impaired and those who suffer from mental disorders. The very first pages of the work present concepts of legal aid and disability indicating the fact how the concepts are correlated together transmitting a message that Lithuanian disabled who are not a small minority of Lithuanian population (263 000) are in need of a high quality legal aid and effective access to justice. This paper demonstrates that legal aid is explored as an essential part of access to justice, drawing a correlation to UN CRPD which is considered to be the most powerful tool to restore violated rights and human dignity.
The paper mentions that Lithuania lacks a social model of disability elucidating its priorities if compared with a medical model, and simultaneously, suggesting Lithuania to follow Scandinavian countries good practices which have implemented universal design aiming to improve accessibility of legal aid services to disabled people.
The paper presents information on the development of primary and secondary legal aid services bringing to light all complexities and shortcomings of the time. Statistical data and formal requirements to be eligible and receive state-guaranteed legal aid are provided.
The thesis specifies international and national regulations, explaining the peculiarities of EU legislation. Special focus is put on the Convention on the Rights of Persons with Disabilities, this international human rights treaty is considered to be of vital importance to protect the violated rights and dignity of persons with disabilities. Further, emphasis is placed on the Constitution of the Republic of Lithuania where legal aid is enshrined as a fundamental human right. The Lithuanian Constitution is compared to the Finnish and Belgian Constitutions, the amended SGLA Law is presented.
The work implements theoretical and practical frameworks analyzing the quality of legal aid services provided to disabled people during the period 2007–2017, bringing to light all disadvantages such as a lack of assistive technology, sign language interpretation, ineffectiveness, bureaucracy, ministerial corrupt practices and so on. It is important to note that the principle of effectiveness pursuing access to justice is being stressed these days in democratic societies. Crucial realities of Lithuanian disabled are disclosed in cases D. D. v Lithuania, A. N. v Lithuania and etc.
The analysis is carried out through the Strasbourg Court’s jurisprudence on issues of Lithuanian jurisdiction in relation to Article 6 of the ECHR. With regard to the visually impaired, other cases are examined which have received much criticism being in conflict with the UN CRPD, the ECHR and other important international legal acts.
The work explores a wide spectrum of barriers (environmental, legal, social, institutional and psychological) that taken together at the same time creates a tremendous obstacle to access justice and legal aid for disabled people in today’s Lithuania. Fear to complain or take court action against the affluent and powerful not to gain a reputation of a troublemaker raises serious concerns and becomes not only a negative tendency, but a threat to democracy. Judicial impartiality, independence and, in general, disciplinary misconduct are analyzed not from the perspective of Article 6 (1) of the ECHR, but from an ethical point of view, including a short analysis of the Bangalore principles. The work analyzes disability-based discrimination in employment, education and etc.
To sum up, the paper finds out that international legal acts do not work in practice, these legal documents are only framed theoretically. Thus, access to justice is not ensured to disabled people in Lithuania.
Šiame darbe tiriama, ar teisinė pagalba ir teisė kreiptis į teismą yra garantuojama žmonėms su negalia Lietuvoje.
Analizė labiausiai apima 2004–2017 m. laikotarpį. Visos negalios rūšys yra tiriamos kreipiant didžiausią dėmesį į žmones su proto ir regos negalia. Pirmuosiuose darbo puslapiuose pateikiamos teisinės pagalbos ir neįgalumo sampratos, atkreipiant dėmesį kaip šios sampratos yra tarpusavyje susijusios, perduodant žinią, kad Lietuvos neįgalieji nėra mažuma, ši socialine grupė sudaro (263 000) tūkstančius visos Lietuvos gyventojų. Žmonėms, turintiems negalią, yra tikrai reikalingos kokybiškos ir efektyvios teisines paslaugos, pažymint kokia svarbi yra teisė kreiptis į teismą. Šiame darbe pabrėžiama, kad teisinė pagalba yra konstitucinė žmogaus teisė, pagrindinis teisės kreiptis į teismą elementas. Tiriamos teises aktų sąsajos su Jungtinių tautų Neįgaliųjų teisių konvencija, ši konvencija laikoma galingiausia priemone pažeistoms teisėms ir žmogaus orumui atstatyti. Dėmesys koncentruojamas neįgalumo socialiniam modeliui, išryškinant jo privalumus, palyginus su medicininiu modeliu, ir, tuo pat metu siūlant Lietuvai sekti Skandinavijos šalių gerą praktiką, įgyvendinant universalaus dizaino modelį, siekiant pagerinti teisinės pagalbos paslaugų prieinamumą žmonėms su negalia Lietuvoje. Darbe pateikiama informacija apie pirminės ir antrinės teisinės pagalbos teikiamas paslaugas, iškeliant visus sudėtingumus ir trūkumus. Pateikiami statistiniai duomenys ir atitikimo reikalavimai, dokumentai garantuojantys valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.
Šiame darbe atliekama tarptautinių Europos ir Lietuvos teisės aktų analizė, aiškinant ES teisės ypatybes. Specialus dėmesys kreipiamas Žmonių su negalia teisų konvencijai, ši tarptautinė žmogaus teisių sutartis laikoma gyvybiškai svarbia, ginant žmonių su negalia pažeistas teises ir orumą. Toliau pabrėžiama Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurioje teisinė pagalba įtvirtinama kaip pagrindinė žmogaus teisė. Konstitucijoje įtvirtinta kiekvieno asmens teisė į gynybą ir teisė turėti advokatą. Kiekvienam fiziniam asmeniui, nepriklausomai nuo jo turtinės padėties, turi būti sudarytos visos galimybės efektyviai ginti savo pažeistas teises. Lietuvos Konstitucija lyginama su Suomijos ir Belgijos konstitucijomis. Pristatomas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos VGTP įstatymas bei jo patobulinimai prieš ketverius metus. Teorinė darbo dalis tiria teisinių paslaugų kokybę, analizuojami trūkumai teikiant pirminę ir antrinę teisinę pagalbą žmonėms su negalia per 2007–2017 metų laikotarpį. Išryškėja visi trūkumai, tokie kaip:
kalbų, tekstų, Brailio rašto, taktilinio bendravimo, stambių rašmenų, prieinamų multimedijos priemonių, taip pat rašytinės medžiagos, garsinių priemonių naudojimas, paprastos kalbos vartojimas, skaitovų paslaugos, taip pat patobulintų ir alternatyvių bendravimo būdų, priemonių ir formų naudojimas, įskaitant prieinamas informacijos ir ryšių technologijas.
Pastebima, kad asmenys, turintys regos, klausos ar kitą negalią, dar vis šiandien patiria tokį patį diskomfortą, kaip ir prieš dešimt metų. Efektyvumo stoka, gestų kalbos trūkumas, neigiamas požiūris į neįgalų asmenį, biurokratija, korupcijos apraiškos ministerijose byloj, kad paslaugų kokybė yra prasta.
Svarbu pažymėti, kad teisinė pagalba yra susijusi su Europos žmogaus teisių konvencija (teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą) bei Europos Chartija (teisę į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą), tuo tarpu, “efektyvumo principas” šiuo metu vis labiau pabrėžiamas demokratinėse visuomenėse.
EŽTT bylos D. D. prieš Lietuvą, A. N. prieš Lietuvą ir t. t. yra nagrinėjamos Europos žmogaus teisių konvencijos 6 str. kontekste (Europos žmogaus teisių konvencija, straipsniai 6, 5, 8, 14). Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnis, įtvirtinantis teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, minėtų bylų analizė antrajame skyriuje.
Darbe nagrinėjamas platus spektras barjerų (aplinkos, teisinių, socialių, institucinių ir psichologinių), kurie, kartu sudėjus, sukuria rimtą kliūtį teisinės pagalbos ir teisės į teisingą teismą užtikrinimui žmonėms su negalia šiandienos Lietuvoje. Darbas pateikia daug pavyzdžių apie socialinius, institucinius barjerus, kurie identifikuoja ir iliustruoja diskriminacijos atvejus darbo aplinkoje, švietimo institucijose, medicinos įstaigose, socialinės globos namuose, psichiatrinėse ligoninėse ir t. t. Tai paneigia konstitucinius lygybės ir nediskriminavimo principus ir tuo pačiu įrodo, kad tarptautiniai teisės aktai neveikia dabartinėje Lietuvoje, o Lietuvos reguliavimas ir įstatymai neatitinka tarptautinių ir europinių standartų. Beje, daug yra diskutuojama apie teisinio veiksnumo instituto barjerą, teisines spragas ir netobulus įstatyminės bazės papildymus, žmonių nepasitikėjimą teismais, korupcijos apraiškas, skurdo ribą, abejones keliantį teismų nepriklausomumo ir nešališkumo principus, teisėjų etikos ir disciplinos pažeidimus, kas ir sukuria dar didesnę kliūtį teisingumui pasiekti. Baimė skųstis, mažas skundų skaičius arba baimė iškelti bylą prieš įtakinguosius ir galinguosius, ir dar įgyti konfliktų kėlėjo reputaciją, kelia rimtą susirūpinimą bei tampa ne tik negatyvia tendencija, bet ir grėsme demokratijai. Teismo nešališkumas, nepriklausomumas ir bendrai disciplinos nesilaikymas iškeliami ir analizuojami ne iš Konvencijos 6 (1) straipsnio perspektyvos, bet etiniu požiūriu, įtraukiat trumpą Bangaloro principų analizę. Analizuojama diskriminacija dėl negalios Lietuvos teisės aktų kontekste ir remiantis Jungtinių tautų žmonių su negalia konvencija, straipsniai 2, 5, 9, 12, 13.
Apibendrinant, darbas išaiškina, kad tarptautiniai teisės aktai negalioja praktikoje. Šie teisės dokumentai suformuoti tik teoriškai ir teisingumo pasiekimas neįgaliems žmonėms Lietuvoje neužtikrintas. |
