| Abstract: | Statybose egzistuoja didelė konkurencija, dažniau didesnis dėmesys skiriamas ne kokybei, o kiekybei, todėl teismuose kyla didelis kiekis ginčų tarp statybos procese dalyvaujančių asmenų dėl paaiškėjusių statybos defektų. Lietuvoje yra akivaizdus statybų teisinės mokslinės literatūros trūkumas, todėl svarbu atlikti mokslinę Lietuvos teisinio reglamentavimo, dėl atsakingų asmenų už statybos defektus nustatymo, analizę.
Pirmoje mokslinio darbo dalyje vertinami Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – LR statybos įstatymas) pakeitimai, kuriais pripažintas naujas statybos proceso dalyvis - nekilnojamo turto vystytojas. Nors oficialių išaiškinimų ar teismų praktikos vertinant tokio statybos proceso dalyvio teises ir pareigas nėra, moksliniame darbe svarstyta, jog tokiam užsakovui (nekilnojamo turto vystytojui) būtina priskirti didesnį kiekį pareigų, atsižvelgiant į tokio asmens profesionalumą ir statymo tikslingumą – pelno siekimą.
Antrojoje mokslinio darbo dalyje analizuojamas statybos darbų rangovo atsakomybės už defektus principo atitiktis proporcingumo bei teisėtų lūkesčių principams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės normomis, statybos darbų rangovas susidaro pagrįstą teisėtą lūkestį, jog užsakovui nustačius statybos defektus, jis už juos užsakovui atsakys vienodai, kartu su kitais užsakovo pasamdytais statybos proceso dalyviais, išvardintais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.697 str. - projektuotoju, statybos techniniu prižiūrėtoju, statinio ekspertizės rangovu. Visi šie asmenys yra verslininkai profesionalai, saistomi garantinės prievolės. Kita vertus, Lietuvos teismuose yra plačiai pripažįstamas ir taikomas rangovo atsakomybės už defektus principas, pagal kurį užsakovui nustačius statybos defektus ir pareiškus ieškinį teisme, rangovas preziumuojamas kaltu ir siekdamas išvengti atsakomybės privalo įrodyti kitų statybos procese dalyvavusių asmenų kaltę. Darbe analizuojama kaip toks principas koreliuoja su Lietuvos įstatymų normomis ir prieinama prie išvados, jog rangovo atsakomybės už defektus principas pažeidžia rangovo teisėtų lūkesčių turinį, kadangi atsakomybės prezumpcijos taisyklė įstatyme nenumatyta, rangovas nėra įsakmiai išskiriamas kaip pagrindinis už defektus atsakingas asmuo.
Trečiojoje mokslinio darbo dalyje analizuojama rangovo pareiga įspėti užsakovą apie darbo tinkamumui ar tvirtumui grėsmę keliančias aplinkybes, bei atsakomybė už nustatytus defektus, apie tokias aplinkybes rangovui užsakovo neįspėjus. Moksliniame darbe nustatyta, jog Lietuvoje tokia rangovo pareiga yra nepagrįstai absoliutinama, neatsižvelgiant į kitų statybos proceso dalyvių teises ir pareigas, nevertinant užsakovo vaidmens ir profesionalumo laipsnio, nevertinant pačio rangovo galimybės šias aplinkybes pastebėti.
The construction process in the foreign literature is often regarded as a legalized gambling. The use of such term is probably encouraged by the number of unpredictable risks, the number of persons involved in the process, the complexity of the subject matter itself, the amount of unforeseen circumstances and the characteristics of economic relations - the probability of bankruptcy of subjects involved in the construction process. Given the size of the construction sector and the high level of competition existing, more attention is often paid to quantity, instead of quality, the terms for project completion are short, therefore the courts are faced with a large number of disputes between the participants of construction process due to indicated defects in the final result. Each person or entity involved in the construction process has appropriate rights and obligations, and it is important to determine who or whose entities violated their statutory and contractual obligations in the event of a dispute regarding the defective building and, accordingly, to allocate the liability between the parties responsible for defects against the owner. |
