| Abstract: | Šis magistro baigiamasis darbas skirtas išanalizuoti, ar Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas ir teismų praktika, be teisinių prievolių, pripažįsta ir prigimtines prievoles. Kai kuriose Europos šalyse, pavyzdžiui, Prancūzijoje, Portugalijoje ar Olandijoje, prigimtinės prievolės yra įtvirtintos galiojančiuose civiliniuose kodeksuose aiškiai ir nedviprasmiškai, atskleidžiant tiek prigimtinės prievolės apibrėžimą, tiek įtvirtinant pareigą prigimtines prievoles vykdyti vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais. Analizuojant Lietuvos Respublikos teisės aktus (daugiausiai dėmesio skiriama Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui) ir teismų praktiką pastebima, kad tik teismų praktikoje aiškinamos įstatymo normos yra pripažįstamos kaip prigimtinės prievolės, nors Civiliniame kodekse tokios įtvirtintos prievolės rūšies, kaip atskiro instituto, nėra. Yra pripažįstama, kad prigimtinė prievolė atsiranda, kai šalis sieja tam tikri tarpusavio moraliniai įsipareigojimai arba viena šalis jaučia moralinę pareigą atlikti kitai šaliai tam tikrus veiksmus. Tačiau įvertinus tai, kad prigimtinės prievolės esama tik tada, kai iš teisės aktų neišplaukia teisinė prievolė, aktualus tampa klausimas, ar įstatymas, nenurodydamas konkrečių prigimtinių prievolių atsiradimo pagrindų ir palikdamas teisę teismui vieną ar kitą santykį pripažinti prigimtine prievole, nesudaro prielaidų šio instituto Lietuvos civilinėje teisėje apskritai nepripažinti ar praktiškai netaikyti?
This Master’s thesis aims at analysing whether the Civil Code of the Republic of Lithuania and the case law recognise natural obligations in the same manner as legal obligations. The Roman institute of natural obligations (lat. obligationes naturales) determined preconditions for participation in civil turnover for financially inactive persons or only having partial property rights in Rome and mitigated the negative consequences caused by the contractual nominalization principle ius civile applied to the contractual law. A natural obligation (eliminating the possibility for the occurence of a civil (legal) obligation) was used as a sanction for unlawful or morally intolerable behavior. Other occurrences of natural obligations that existed under Roman law (for example, the change in the nature of the obligation from the legal (civil) to the natural after the limitation period, etc.) should be also taken into account, while the principal provisions of Roman law, related to the institute of obligatio naturalis, basically, remain relevant in the law of modern states.
In some European countries, such as France, Portugal or the Netherlands, natural obligations are established in the existing civil codes in a clear and unequivocal manner, revealing both the definition of an natural obligation and the obligation to fulfill the natural obligations in accordance with the criteria of integrity, reasonableness, and fairness. When analyzing the legal acts of the Republic of Lithuania (focusing mainly on the Civil Code of the Republic of Lithuania) and the case law, it is observed that only the legal norms interpreted in the case law are recognised as natural obligations, although such type of obligation as a separate institute in the Civil Code does not exist. It is recognised that an natural obligation occurs when the parties have certain moral obligations or one party has a moral obligation to perform the other party's actions. However, considering the fact that natural obligations occur only when there is no legal obligation arising from the legal acts, the question becomes relevant whether the law, without specifying the basis of the emergence of specific natural obligations and leaving the right to a court to recognise one or another relationship as an natural obligation, does not create preconditions for this institution in the Lithuanian civil law not to be recognised or applied in practice. |
