Please use this identifier to cite or link to this item:https://hdl.handle.net/20.500.12259/36595
Type of publication: Magistro darbas / Master thesis
Field of Science: Teisė / Law
Author(s): Kulaitis, Linas
Title: Whether a right to repair should exist in any jurisdiction?
Other Title: Ar teisė susiremontuoti savo turtą turėtų egzistuoti bet kurioje jurisdikcijoje?
Extent: 33 p.
Date: 7-Jun-2018
Event: Vytauto Didžiojo universitetas. Teisės fakultetas
Keywords: Right to repair;Jurisdiction;Consumer protection;Copyright law;Teisė susitaisyti;Vartotojų apsauga;Jurisdikcija;Autorinė teisė
Abstract: Right to repair own items is very new and emerging legal field. People use everyday electronics on enormous scale worldwide, but with present laws, consumers are tied to their repair service providers under post-sale restrictions placed by their products manufacturers under End Users Licensing Agreements. In findings part, I described various issues arising from abusive practices of big multinational corporations which seek to tie their primary products with their own repair service providers, which creates dominance in downstream markets. I found out different legal treatment in various jurisdictions concerning the right to repair, moreover I suggested a possible legal framework and gave a broader understanding of the complexity of this issue. In analysis part, I compared different legal fields, analyzed USA court cases and various laws. Wrote about soft law and its international applicability, described disparity between Samsung and Lexmark cases outcome, and went to the conclusions. In conclusions part, I summarized all the findings and analysis, recommended that easiest way to implement the right to repair would be through soft law and current guidelines. The purpose of this master thesis achieved by determining current drawbacks and providing possible solutions to tackle existing problem by giving recommendations to implement already existing soft law measures in each countries national laws and case practice.
Teisė susiremontuoti savo turtą yra nauja ir kylanti teisė. Kol kas labiausiai dėl jos kovoja ir apie ją kalba Jungtinių Amerikos Valstijų piliečiai ir visokiausių remonto dirbtuvių aktyvistai. Šiuo metu ši teisė nėra garantuojama atskiru teisės aktu, o tai yra pagrindinis šio magistro darbo klausimas, ar ši teisė turėtų egzistuoti bet kurioje jurisdikcijoje. Išnagrinėjęs dabartinius įstatymus JAV, ES ir tarptautines sutartis darau išvadą, jog ši teisė jau yra reglamentuojama skirtingomis teisės sritimis, tokiomis kaip patentų, intelektinės nuosavybės, vartotojų ir konkurencijos. Tačiau skirtingos teisės šakos apima tik siaurą savo srities reglamentavimą ir neskiria pakankamo dėmesio vartotojų lūkesčiams. Pagrindinis šio darbo tikslas yra parodyti, kokia sudėtinga ir paini dabartinė teisinė situacija šios problemos fone ir pasiūlyti galimus jos sprendimo būdus. Darbas pradedamas nuo problemos apibūdinimo, įvairių aktyvistų straipsnių apie susidariusią problemą ir jos esmę, bei kodėl teisė susiremtuoti savo turtą ir prietaisus turėtų atsirasti kaip atskira teisės norma, o ne bandoma pritempti prie jau egzistuojančių įstatymų ir susiklosčiusios teismų praktikos. Magistro darbe siūlomas numanomas teisinis mechanizmas galintis padėti įgyvendinti šią teisę. Vartotojų teisės yra viena iš lengviausiai įgyvendinamų įstatymo sričių lyginant su konkurencijos, intelektinės nuosavybės ar patentų. Taip pat vartotojų teisės yra gan jauna teisės sritis, kuri suteikia teisinę apsaugą visai visuomenei, skirtingai nei ką tik minėtos šakos, kurios labiau reguliuoja tam tikrų individų ar verslo santykius. Didžiausias dėmesys šiame darbe buvo skiriamas JAV teisės aktams, teismų praktikai ir straipsniams būtent dėl šios naujos teisės kilmės. Esamas teisinis reglamentavimas neužtikrina sklandaus vartotojų teisių įgyvendinimo, ir asmenys norintys susitaisyti savo mobiliuosius telefonus, traktorius ar kitą techniką yra priversti kreiptis į gamintojų remonto servisus, nes šie arba neteikia atsarginių detalių į antrinę rinką, kad vartotojai galėtų jas įsigyti, arba nustato savo vartojimo sutartyse, kad vartotojai neturi nuosavybės teisės į programinę irangą esančią įrenginiuose, o šios taisymas neautorizuotose remonto dirbtuvėse gali virsti į garantinio aptarnavimo sutarties nutraukimą ar net teismais, jeigu asmuo pažeis sutarties nuostatas draudžiančias jam pačiam ar per nepriklausomus salonus imtis remonto darbų. Dėstymo dalyje aprašomi skirtingų valstybių teisiniai mechanizmai, pateikiama JAV autorių teisių tarnybos išvada dėl vartotojų galimybės remontuoti savo prietaisus pagal dabartinį teisinį reguliavimą, toliau aprašomi JAV įstatymai ir pereinama prie bylų, kuriose Aukščiausiasis ir Federaliniai teismai pasisakė, kokiomis aplinkybėmis vartotojai ar įmonės galėjo remontuoti užpatentuotus produktus, nepaisant gamintojo primestų apribojimų vartotojams. Nuo JAV pereinama prie ES ir jos direktyvos, kuri įgyvendina Pasaulio Intelektinės Nuosavybės Organizacijos sutartis, o šią direktyvą į savo šalies įstatymus perkėlė Lietuva, todėl keliamas klausimas ar mūsų įstatymas pakankamai reglamentavęs šią teisę ir kokią įtaką tai turi vartotojams esantiems skirtingose jurisdikcijose, kaip pvz.: Lietuvos ir JAV. Toliau iš Europos Sąjungos pereinama į tarptautinės teisės niuansus, kuriuose daugiau analizuojama minkštoji teisė (soft law), nes šiuo metu nėra tarptautinių sutarčių garantuojančių būtent teisę susiremontuoti savo prietaisus ir numatančios jos įgyvendinimo mechanizmus ir sankcijas už šios teisės ribojimą ar pažeidimą. Esminis dokumentas pateikiantis visas gaires ir aprašantis susidariusias problemas yra UNCTAD Vartotojų apsaugos vadovas, kuriame pabrežiamas dabartinis tarptautinių organizacijų bejėgiškumas užtikrinti vienodą teisės taikymą tarptautiniu mąstu. Po šių įžvalgų pereinama prie Pietų Korėjos Samsung bylos, kurioje Aukščiausiasis teismas susidūrė su labai panašia situacija kaip JAV Lexmark byloje, tačiau dėl skirtingos teismų praktikos ir įstatymų priimti sprendimai abejose bylose buvo kardinaliai skirtingi, todėl tai iškėlė pagrįstą susirūpinimą dėl nevienodo teisės užtikrinimo skirtingose jurisdikcijose. Analizės dalyje sugrupavau skirtingų šalių įstatymus ir praktiką pagal teisės sritis ir bandžiau analizuoti kiekvienos jų stipriąsias ir silpnąsias puses užtikrinant ir suteikiant teisę susiremontuoti savo prietaisus. Pirmame pogrupyje išskyriau patentų ir konkurencijos teisę, nes JAV teismai savo bylose buvo užsiminę apie gamintojų priskiriamus apribojimus vartotojams po to, kai produktai būna parduoti, o tai gali būti pripažinta kaip konkurencijos ribojimu. Taip pat keliama problema dėl visiškai skirtingos bylų baigties dėl iš esmės tapačios situacijos kaip jau minėta Lexmark ir Samsung bylose. Toliau pereinama prie autorių teisių apsaugos ir analizuojama šios srities problematika užtikrinant vartotojams teisę susitaisyti savo prietaisus. Esminė problema tarp patentų ir autorių teisių yra ta, jog šios sritys saugo skirtingus teisės objektus, ir jos nepersipina, todėl vartotojams norintiems susitaisyti savo prietaisus, jei tai yra telefonas, programinė įranga visuomet bus saugoma tik vartotojų teisių, tačiau pats prietaisas gali būti užpatentuotas, todėl nežinant konkrečios šalies teisinio reguliavimo, vartotojas norėdamas susitaisyti savo prietaisą vienu metu gali pažeisti netgi dvi skirtingas teisės normas, o tai kelia daug problemų tiek vartotojams, tiek gamintojams. Paskiausiai pereinama prie vartotojų teisių apsaugos ir minkštosios teisės, kuri mano nuomone šiuo metu yra kertinė ir gali atstoti tvirtą pagrindą norint užtikrinti šią teisę tarptautiniu mąstu be didesnių teisinių nesusipratimų ir tarptautinių organizacijų. Išvadų dalyje yra apibendrinama analizė ir visos iškeltos problemos, pateikiamas teisės susitaisyti savo prietaisus vertinimas ir pasiūlomos rekomendacijos kaip būtų galima užtikrinti teisę susitaisyti savo prietaisus bet kurioje jurisdikcijoje. Kadangi darbe buvo nustatyta, jog šiuo metu nėra jokios tarptautinės organizacijos ir kietosios teisės (hard law) įstatymų galinčių užtikrinti teisę susitaisyti savo prietaisus, priėjau prie išvados, kad Jungtinių Tautų organizacijos gairės ir vartotojų teisių vadovas galėtų būti įgyvendintas kiekvienos šalies įstatymuose arba priimta atskira tarptautinė sutartis, nors šis variantas sukurtų panašią situaciją su kuria dabar susiduria ICPEN, tačiau bet kuris iš šių variantų būtų žingsnis link šios teisės užtikrinimo bet kurioje jurisdikcijoje. Nors šiuo metu ir nėra aiškaus mechanizmo teisės mokslininkų tarpe kaip užtikrinti šią teisę, tačiau su dabartiniu kai kurių šalių teisiniu reguliavimų, tarptautinės teisės gairėmis ir teismų praktika manau, jog ši teisė turi egzistuoti bet kurioje jurisdikcijoje. Į magistro darbe keliamus uždavinius ir hipotezę atsakyta, todėl šio magistro darbo tikslas pasiektas ir įgyvendintas.
Internet: https://hdl.handle.net/20.500.12259/36595
Appears in Collections:2018 m. (TF mag.)

Files in This Item:
Show full item record

Page view(s)

172
checked on Mar 28, 2020

Download(s)

172
checked on Mar 28, 2020

Google ScholarTM

Check


Items in DSpace are protected by copyright, with all rights reserved, unless otherwise indicated.