Please use this identifier to cite or link to this item:https://hdl.handle.net/20.500.12259/36544
Type of publication: master thesis
Field of Science: Politikos mokslai / Political sciences (S002)
Author(s): Bukeikaitė, Deimantė
Supervisor: Pivoras, Saulius
Title: Religinių organizacijų ir valstybės bendradarbiavimas teikiant socialines paslaugas Lietuvoje
Other Title: Collaboration of religious organizatioms with the state in provision of social services in Lithuania
Extent: 87 p.
Date: 22-May-2018
Event: Vytauto Didžiojo universitetas. Politikos mokslų ir diplomatijos fakultetas. Viešojo administravimo katedra
Keywords: Bendradarbiavimas;Katalikiškos organizacijos;Socialinės paslaugos;Collaboration;Catholic organizations;Social services
Abstract: Šiandien valstybė viešąsias socialines paslaugas Lietuvoje didžiąja dalimi teikia per sau pavaldžias įstaigas. LR Vyriausybės programoje iki 2020 m. skiriamas dėmesys viešųjų paslaugų organizavimui, numatant palaipsniui įvairių viešųjų paslaugų teikimą perduoti ir nevyriausybinėms organizacijoms (NVO). Jei laikytumėme, kad pagrindinis socialinių paslaugų teikėjas yra nevyriausybinis sektorius (įskaitant ir katalikiškas organizacijas), tuomet pagrindinis ministerijų, savivaldybių vaidmuo būtų ne socialinių paslaugų teikimas, o jų organizavimas. Darbe išanalizuota ir pateikta kontraktavimo teorija remiasi skirtingomis mokslininkų nuomonėmis bei požiūriais. Pirmoje darbo dalyje nagrinėjama viešųjų socialinių paslaugų samprata, paslaugų organizavimo būdai bei pagrindiniai teikėjai. Nors Lietuvoje į socialinių paslaugų teikimo organizavimą NVO yra gana fragmentiškai įtraukiamos, tačiau pastebima tendencija, kad valstybė dėl išaugusio socialinių paslaugų poreikio, paslaugų prieinamumo ir kokybės, NVO lankstumo, dinamiškos ir gebėjimų tenkinti kintančius visuomenės poreikius, ieško būdų artimiau bendradarbiauti su NVO. Antroje dalyje išanalizuoti socialinių paslaugų teikimo ir nevyriausybinių organizacijų bei katalikiškų organizacijų įtraukimo teisiniai aspektai. Atlikus teisės aktų analizę paaiškėjo, kad Lietuvoje nėra išskirtinai katalikų bažnyčios organizacijų veikimą reglamentuojančių teisės aktų socialinių paslaugų srityje. Katalikiškos organizacijos, kurios įgyvendina veiklas ne vien religijos tikslais, remiantis nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymu, traktuojamos kaip nevyriausybinės organizacijos. Lietuvos Katalikų bažnyčios veikimą Lietuvoje apskritai reglamentuoja trys Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos sutartys. Trečioje dalyje apžvelgta katalikiškų organizacijų veiklos patirtis ir bendradarbiavimo apimtys su valstybe socialinių paslaugų srityje. Nuo XIX a. pabaigos Katalikų bažnyčia pradėjo viešai raginti visuomenę rūpintis socialinio teisingumo klausimais, kurdama ir palaipsniui sistemindama krikščionišką socialinį mokymą bei organizuodama socialinių paslaugų teikimą vargstantiems per katalikiškas organizacijas. Lietuvos Katalikų bažnyčia yra įsteigusi ne vieną įstaigą / organizaciją, kuri įgyvendina Bažnyčios karitatyvinę misiją. Katalikiškų organizacijų veikimas socialinėje srityje šiandien vis plačiau atpažįstamas visuomenėje, kadangi nuolat yra organizuojama ir teikiama pagalba žmonėms, inicijuojami tyrimai, įgyvendinami įvairūs socialiniai projektai, dalyvaujama socialinės ir skurdo mažinimo politikos formavime. Galima teigti, kad bažnyčios indėlis ir galimybės sprendžiant įvairias socialines problemas bei bendradarbiavimas su valstybe nėra tyrėjus dominanti sritis Lietuvoje. Išsamių tyrimų, kurie įvertintų ir/ar apžvelgtų Lietuvos Katalikų Bažnyčios indėlį į socialinių paslaugų sritį rasti nepavyko. Atliktas empirinis tyrimas atskleidė esminius viešųjų socialinių paslaugų teikimo organizavimo trūkumus bei jų priežastis ir nevyriausybinių bei katalikiškų organizacijų įtraukimo problemas. Akivaizdu, kad šiandien pagrindinės socialinių paslaugų valdymo institucijos kol kas neturi aiškaus metodo bei veiksmingų priemonių socialinių paslaugų perdavimui NVO ir katalikiškoms organizacijoms. Taip pat savivaldybėse trūksta viešųjų paslaugų poreikio įvertinimo ir pagrindinių paslaugų teikėjų „inventorizavimo“. Tyrimas atskleidė, kad katalikiškos socialinės organizacijos galėtų labiau įsitraukti į socialinių paslaugų teikimą, nes tai tenkintų visuomenės lūkesčius ypač tokiose srityse, kuriose nėra linkusios veikti NVO, tačiau šioms organizacijoms taip pat būtų reikalingas savo teikiamų paslaugų ir galimybių regionuose inventorizavimas. Darytina prielaida, kad katalikiškos socialinės organizacijos gali pastiprinti savo veikimą bei įsitraukimą į socialinių paslaugų teikimą, ypatingai regionuose, tačiau tam reikia intensyvaus dialogo tarp valstybės (savivaldybių) ir katalikiškų socialinių organizacijų atstovų dėl bendradarbiavimo perspektyvų ateityje.
Currently the public social services in Lithuania are provided mainly by the governmental structures. The program of the Lithuanian government up until 2020 strongly focuses on the organization of public services, since it is forseen to gradually transfer the provision of public services also to non-governmental organizations (NGOs). If we view the non-governmental sector (including Catholic organizations) as the main provider of social services, then the chief task of the ministries and the municipalities becomes the organization, not the provision of social services. The contracting theory, offered and analysed in this research paper, is based on opinions and attitudes of various scholars. The first part of the research paper consists of the overview of the concept of public social services, the ways of its organization and its main providers. Currently the NGOs in Lithuania are included in the organization of the provision of social services only partly, still, due to the increasing need of social services, their availability and quality, and the flexibility of NGOs as well as their capacities of meeting the changing needs of the society, the state is increasingly striving for collaboration with NGOs. In the second part of the research paper I have analysed the legal aspects of the provision of social services and of the inclusion of NGOs as well as Catholic organizations. The analysis of the legal acts showed that in Lithuania there are no separate legal acts regulating the actions of the Catholic Church organizations in the field of social services. At the moment Catholic organizations, implementing activities not only for religious purposes, according to the law of development of NGOs are treated like NGOs. The operation of the Catholic Church in Lithuania is generally regulated by three contracts between the Holy See and the Republic of Lithuania. The third part of the research paper focuses on the work experience of Catholic organizations and the dimensions of their collaboration with the state in the field of social services. The Catholic Church has started to publicly urge the society to devote attention to the questions of social justice in the 19th century, in the process of creating and systemizing the Christian Social Teachings and organizing the provision of social services to the needy through the structures of Catholic organizations. The Catholic Church of Lithuania has founded more than one institution/organization which is implementing the charity mission of the Church. The work of the Catholic organizations in the social field are nowadays increasingly recognizable in the society due to the constant organization and provision of aid to people, the initiatives for research, implementation of various social projects and the participation in the policy making of poverty reduction. It can be stated, that the contribution of Church and its capacities in solving social issues, as well as its collaboration with the state is not a very important topic to the researchers. It was not possible to find any detailed research on the contribution of the Lithuanian Catholic Church to the development of the field of social services. The empirical study, that was carried out, showed the main weaknesses of the organization of provision of social services and their reasons, as well as the difficulties of inclusion of NGOs and Catholic organizations. It is evident that the main institutions, responsible for the management of social services, have no clear method and effective means to transfer the provision of social services to NGOs and Catholic organizations. In the municipalities there is a great lack of the assessment of the needs for public social services and of the “inventorization” of service providers. The research has showed that the Catholic social organizations could be better included in the provision of social services, since it would meet the expectations of the society especially in the fields that the general NGOs are unlikely to act in, but such organizations would need to inventorize their services and their capacities in various regions. We could make an assumption that the Catholic social organizations can strengthen their activity and engagement in the provision of social services especially in regions, still, this requires an intense dialogue between the state (the municipalities) and the representatives of the Catholic social organizations on the perspectives for the future collaboration.
Internet: https://hdl.handle.net/20.500.12259/36544
Appears in Collections:2018 m. (PMDF mag.)

Files in This Item:
deimante_bukeikaite_md.pdf987.91 kBAdobe PDF   Restricted AccessView/Open

Show full item record
Export via OAI-PMH Interface in XML Formats
Export to Other Non-XML Formats


CORE Recommender

Page view(s)

120
checked on Jun 6, 2021

Download(s)

18
checked on Jun 6, 2021

Google ScholarTM

Check


Items in DSpace are protected by copyright, with all rights reserved, unless otherwise indicated.