| Abstract: | 1990 metai, tai laikas kai Alytaus ir Lazdijų rajonuose pradėjo kurtis laidojimo namai, imta įrenginėti šarvojimo sales vietos bendruomenės namuose. Ši nauja tradicija keitė nusistovėjusią laidotuvių struktūrą. Nagrinėjant šiuo metu gyvuojančias šermenų bei laidotuvių tradicijas koncentruojamasi ties užstale, mat šarvojimo salių atsiradimas būtent užstalei turėjo didžiausios įtakos. Kai mirusiojo šarvojimas persikėlė iš namų į tam skirtas sales, tuomet į jas persikėlė ir šermenų vaišių tradicija. Laidotuvės, tai savotiškos iškilmės mirusiąjam, paskutinės jo vaišės jį pažinojusiems žmonėms. Kaip ir kitose iškilmėse, taip ir šermenyse nuo seno priimta stalus užtiesti balta staltiese. Rengiant šias vaišes ne namuose tradicija nestipriai kinta, pasitaiko, kad staltiesės ant stalo nebelieka. To priežastis dažniausiai yra ne tradicijos nežinojimas ar neperėmimas, o paprasčiausias ūkinis aspektas – šarvojimo salės patalpose staltiesės nedengiamos. Vaiškų gausa ant šermenų stalo taip pat nyksta. Remiantis apklausa matoma, kad iki šarvojimo salių atsiradimo vaišes ruošdavo mirusiojo artimieji. Į stalą buvo tinkama viskas, ko buvo galima rasti namuose: kopūstai, bulvės, agurkai, ypatingai gausu mėsos patiekalų, dažnai artimas mirusiojo giminaitis ar bičiulis atnešdavo ateidamas į šermenis atnešdavo ir šio bei to iš namų ir įteikdavo šeimininkėms, kad pasirūpintų, jog vaišių stalas taptų gausesnis. Šiomis dienomis šermenų vaišės palyginti gana kuklios, dažniausiai ant stalų jos atkeliauja iš viešojo maitinimo įstagų, todėl nebeatspindi mirusiojo vaišingumo. Vaišės užsakomos iš esamo asortimento, o jų pasiūla dažniausiai nėra gausi. Apklausus pasirinkto regiono gyventojus paaiškėjo, kad iš esmės visos paslaugą siūlančios viešojo maitinimo įstaigos siūlo daugmaž vienodą meniu, todėl pasirinkimą nulemia tik kaina. Mažiau pakito alkoholio buvimas ant šermenų vaišių stalo – tai vienintelės iškilmės, kuriose atsisakyti išgerti yra laikoma nemandagiu ir nepriimtinu veiksmu, bet tuo pačiu nesaikingas alkoholio vartojimas nėra toleruojamas. Abu kraštutinumai yra suvokiami, kaip nepagarba mirusiąjam.
Nedaug kuo skiriasi ir po laidotuvių sekantys gedulingi pietūs. Vaišės ant stalo gausesnės, žmonių gausa vienu metu taip pat didesnė. Prie šio stalo susėda giminės, artimieji, giesmininkai, dažnai net kunigas. Laidotuvių cikle būtini atributai – kryželis ir žvakė – neturi savo aiškios vietos. Kiekvienu atveju jie dedami tai ant šermenų vaišių stalo, tai ant gedulingų pietų, kai kuriais atvejais būtinas visur. Vienareikšmiškai dvi žvakės ir kryžius vis dar tebestovi ant giesmininkų stalo. Giesmininkai bene dažniausiai susiduria su žmogaus išlydėjimo apeigomis, todėl jie gana lengvai išlaiko tradiciją. Giesmininkų stalas iki šių dienų visad dengiamas balta staltiese, o stalo padengimas nepakito šermenims persikėlus į šarvojimo sales. Ant šio stalo vietą atranda jau minėti kryželis ir žvakės, simbolinės vaišės – sausainių ar saldainių dubenėlis, bei gėrimas. Tiriamame regione profesionalūs giesmininkai dar gana retas reiškinys, paprastai laidotuvių ciklo metu giede vietiniai giesmininkai asmeniškai pažįstantys mirusįjį ar bent jau jo artimuosius. Retais atvejais fiksuojamas samdomo profesionalaus giesmininko buvimas, bet stalo tradicijos tai praktiškai nekeičia: net jeigu esminė stalelio funkcija – pasidėti instrumentą, lieka tiek, žvakė, tiek kryželis, tai gėrimas.
Aptariant užstalę susijusią su mirtimi, negalima nepaminėti ir kitų progų. Pagrindinės tiesioginės mirusiųjų minėjimo praogos prie stalo yra mirties datos minėjimai. Tai keturnedėlis ir pirmosios metinės. Šios progos minimos praktiškai be išimčių. Jų užstalė nelabai skiriasi nuo gedulingų pietų. Tik kuo ilgesnis tarpas nuo mirties dienos, tuo jaukesnė atmosfera tvyro už stalo. Sekančios metinės dažniausiai minimos kas penkmetį ar dešimtmetį. Dažnai jau yra kiekvieno asmens pasirinkimas ar rengti ta proga iškilmes. Vieningos tradicijos nėra. O štai Kūčių vakarienės metu artimi mirusieji minimi visose šeimose. Prie stalo padengiama vieta ne tik visiems valgysiantiems Kūčių vakarienę, bet ir šeimos ar giminės mirusiųjų vėlėms. Rečiau šalia lėkštelės vėlėms pastatoma ir pilna gėrimo (alaus, giros, vyno) taurė, kad vėlės galėtų ne tik pavalgyti, bet ir išgerti. Ši tradicija kai kuriais momentais atsikartoja vestuvėse. Paprastai tai būna tais atvejais, kai vienas iš jaunųjų turi nesenai mirusį artimą šeimos narį (brolis, sesuo, tėvai) ar senelius. Tai lyg artimųjų vėlių kvietimas vaišinti ir puotauti prie vieno stalo, atkeliavęs iki šiandienos dar iš baltų laikų.
The year of 1990 in Alytus and Lazdijai districts marked the beginning of the establishment of funeral homes and funeral halls at local community houses. This new tradition replaced the established funeral structure. The analysis of the modern-day funeral traditions focuses on the table, since the latter was mostly influenced namely by the emergence of funeral homes. Moving the deceased from their homes to funeral homes moved the tradition of funeral feast accordingly. Funeral is a certain feast, held in the honour of the deceased, and his or her "last supper" with the people that he or she knew. Just like at other feasts, funeral tables used to be covered with a white tablecloth. Hosting this feast somewhere else than home, introduces slight changes to the tradition and in some cases the tablecloth disappears altogether. The reason usually lies not with ignorance or failure to take over the tradition, but rather simple convenience – funeral homes don't use tablecloths. The abundance of food on the funeral table is also shrinking. According to the survey, before the emergence of funeral homes, the feast used to be prepared by the relatives of the deceased. The table featured anything that could be found at home: cabbages, potatoes, cucumbers and an abundance of meat dishes. Often relatives or friends of the deceased used to bring something from their own home to make the table of the feast fuller. The funeral feast these days is comparatively rather modest, usually coming from catering companies and thus does not reflect the hospitality of the deceased any more. The dishes are ordered from the available menu, which is usually not that large. A survey of the people living in the selected region showed that the menu of the catering companies, offering this service, is more or less similar in all cases, with the price as the final factor to make the choice. What has changed less on the funeral feast table is alcohol – funeral is the only case, when refusing to drink is regarded as rude and unacceptable, yet at the same time excessive alcohol consumption is not tolerated. Both extremes are regarded as disrespect to the deceased.
The funeral dinner after the funeral is not much different. The amount of food on the table and the number of people around the table used to be larger. That table used to gather relatives, friends, traditional funeral singers and often even a priest. A cross and a candle as the necessary funeral attributes also don't have a precise place. In each case they are placed on the table of the funeral feast or the dinner after the funeral, in some cases – both. Two candles and a cross still remain to be a necessary attribute on the table of the traditional funeral singers. Traditional funeral singers often encounter funeral rites and this, perhaps, has helped them to retain this tradition. Until this day the table of the
7
traditional funeral singers is covered with a white cloth, which remained unchanged since the transfer of the funeral to funeral halls. This table features the already-mentioned cross and candles, as well as a symbolic amount of food, such as a bowl of cookies or sweets, and a drink. The custom of inviting professional traditional funeral singers is quite rare in the selected region – funerals usually feature local traditional singers, who knew the deceased (or at least his or her relatives) in person. In rare cases there are records of the presence of a professional singer, but the traditions, related to the table, remain practically unchanged: even if the essential function of the table is to have a surface to put down an instrument, both candle, cross and the drink remain there.
While discussing the funeral table, other occasions should be mentioned as well. The major occasions, which involve a feast and the deceased is the death anniversaries, such as the four weeks after the death and the first year after the death. People honour these dates almost with no exceptions and the feast does not differ much from the dinner after the funeral as well. However, the more time has passed since the date of the death, the cosier is the gathering. The next death anniversary is usually honoured every five or ten years. Everyone decides, whether to organise a feast for the occasion or not, individually – there is no strict tradition. Meanwhile, all families remember their deceased relatives during the dinner of the Christmas Eve. Christmas Eve dinner table features not only the plates for everyone eating the dinner of the Christmas Eve, but also one for the spirits of the deceased relatives. In some cases near the plate there is also a glass with a drink (beer, kvass, wine) so that the spirits could not only enjoy some food, but some drink as well. In some cases this tradition repeats at weddings, usually when one of the newly-weds had recently lost a close family member (brother, sister, parents or grandparents). This is as if an invitation for the spirits to come feast together, which reached our time from the ancient days. |
