| Abstract: | Darbo objektas: Šiuolaikinė dūdmaišių kultūra Lietuvoje. Tikslas – aptarti dūdmaišių muzikos tradicijas ir naujoves Lietuvoje. Dūdmaišininkai, kaip ir sutartinių giedotojai, nori sugrįžti prie senojo lietuviškojo muzikinio mąstymo, prie savo šaknų, surasdami tiek Vakarų, tiek Rytų kultūroms būdingų bruožų. Dūdmaišis (dūda) buvo paplitęs areale nuo Ispanijos iki Indijos, tai senas instrumentas, kurio atliekama muzika buvo labai svarbi įvairiuose ritualuose, susijusiuose su kalendorinėmis, darbo bei šeimos šventėmis. Apskritai dūdmaišis kitados buvęs pagrindinis lietuvių vestuvių apeigų instrumentas. Buvo mėgiamas krikštynose, šokiuose ir kitokiuose pasilinksminimuose. Lietuvoje išnyko XX a. pradžioje, tampa „atgyvena“. Darbo uždaviniai: ištirti dūdmaišio vietą liaudies pučiamųjų instrumentų kontekste, išanalizuoti šio pučiamojo instrumento muzikos raidos ypatumus, ištirti dabarties dūdmaišininkų (dūdorių) pasirinkimo groti pastaruoju instrumentu motyvus ir tikslus, dūdmaišių judėjimo organizaciją, struktūrą ir svarbiausius veikėjus. Darbo metodai: renkant medžiagą buvo naudotas struktūruoto interviu metodas: apklausti trys respondentai. Pastariesiems buvo sukurti originalūs klausimai. Atlikta Lietuvos dūdmaišininkų anketinė apklausa. Atliktų tyrimų analizė leidžia teigti, kad „užmirštasis“ muzikos instrumentas atgijo, plačiai naudojamas įvairiose apeigose, koncertuose kartu su tokiais žinomais atlikėjais kaip V. Povilionienė, P. Vyšniauskas ir kt. Tai įrodo Unesco remiamas projektas „Tylos Labanoro“. Dūdmaišis gali „derėti“ ne tik su saksofonu, bet su vargonais. E. Vyčinas į mūsų kultūrą sugrąžino didžiumą senųjų liaudies muzikos instrumentų, ypač dūdmaišį, jų gamybos bei grojimo principus. Organizuoja kursus, norintiems išmokti groti dūdmaišiu. Iš užmaršties prikėlė senąsias dainas, ypač Žemaitijos regiono. E. Vyčinas teigia, kad pagrindinis muzikinio folkloro bruožas – tradiciškumas, tai etnomuzikologas visada akcentuoja. Anot etnomuzikologo - ne visada lengva nustatyti ribas tarp muzikinio folkloro ir profesionaliosios rimtosios ar populiariosios muzikos. G. Kovėros teigimu „Net jauni žmonės savastyje pajunta norą su dūdmaišiu įprasminti save lietuvių etnokultūroje, susitapatinti su etniniu palikimu, įprasminant ir tęsiant „nutrūkusią dūdmaišių tradiciją“. Anketinės Lietuvos dūdmaišininkų apklausos analizė parodė, kad dūdmaišis gyvuoja pasišventusių entuziastų dėka. Populiarėja jaunesnės kartos tarpe. Skamba ne tik tradiciniuose renginiuose: festivaliai, šventės, koncertai, tačiau, kaip praeityje buvo įprasta, dabar netikėtai suskamba vestuvėse, krikštynose, laidotuvėse. Liaudies instrumentais muzikuojantys vyrai sugeba meistriškai groti daugeliu instrumentų. Dūdmaišis, grojančių nuomone – tęsia ir atgaivina nutrūkusią tradiciją, tampa mediatoriumi tarp dabarties ir protėvių, leidžia giliau pajusti savo šaknis. Respondentai optimistiškai mato šį atgaivintą instrumentą tautos išlikimo kontekste.
Work object: contemporary bagpipe culture in Lithuania. Purpose – talk over bagpipe music traditions and innovations in Lithuania. Bagpipers, similar like “sutartinė“ singers, want to come back to old lithuanian musical thinking, at their aboriginal roots, they want to discover Western and Eastern culture inherent features. Bagpipe („dūda“) was widespread in range from Spain to India, it is an old instrument, which music performance was very important in various rituals, related with calendar, work and family holidays. Overall, bagpipe has been the main lithuanian wedding ritual music instrument. It thrived in baptism rituals, also during different dances and entertainments. It disappeared in the early beginnings of 20th. century becomes remnant. Work tasks: to investigate bagpipe place in folk wind-instrument context, also to analyze bagpipe musical development peculiarities and explore motives, purposes of present bagpipers choices to play this instrument, furthermore to investigate bagpipe movements, structure and main characters. Work methods: while material has been chosen, the structured interview was used: three respondents were questioned. Different original questions were prepared for these respondents. Lithuanian bagpipers questionnaire poll was made. Accomplished analysis gives a state, that forgotten musical instrument revived, it is widely used in different rituals, concerts, together with well known artists as V. Povilionienė, P. Vyšniauskas and others. That is proved in project „Tylos Labanoro“ supported by Unesco. Bagpipe can fit in music not only with saxophone, but also with organ. Mr. E. Vyčinas has brought back to lithuanian culture lots of old folk instruments, especially bagpipe, manufacturing and playing principles. He organizes courses for those, who want to learn how to play bagpipe. Futhermore E. Vyčinas revived old songs from region Žemaitija. Mr. E. Vyčinas states the main feature of musical folklore is traditionality - this is what he always emphasizes. Not always it is easy to determine boundaries between musical folklore and professional serious or popular music. Mr. G. Kovėra says: „Even young people in assumption feels the desire with bagpipe give a meaning himself in lithuanian ethno culture, to identify with ethnic heritage, make sense and continue „intermitted bagpipe tradition“. Questionnaire of lithuanian bagpipers showed, that bagpipe lives by devoted enthusiasts. Bagpipe is popular among younger generations. The bagpipes sound not only in traditional events, such as: festivals, feasts, concerts, however, as usual in the past, right now suddenly sound in weddings, baptism, funerals rituals. Men who play folk instruments are able to play masterfully with many instruments. Bagpipe, in opinion of playing ones – continues and revives the broken tradition, becomes a mediator between the present and the ancestors, it allows to feel the own deeper roots. Respondents are optimistic about this revitalized instrument in the context of the survival of the nation. |
