Ar verslininkas turi teisę, vadovaudamasis asmeniniais įsitikinimais, neparduoti prekės ar nesuteikti paslaugos asmeniui ar asmenų grupei?

Abstract

Asmens įsitikinimų ir sąžinės laisvė yra ginama įvairių nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų. Lietuvos teismų praktikoje ir teisės doktrinoje yra pripažįstama, kad įsitikinimų ir sąžinės laisvės yra vienos iš svarbiausių žmogaus teisių. Tačiau nei teismų praktikoje, nei teisės doktrinoje nėra analizuojama verslininko teisė atsisakyti parduoti prekę ar suteikti paslaugą, jei tokių veiksmų atlikimas tiesiogiai prieštarauja verslininko asmeniniams įsitikinimams. Tokiu atveju yra neapginama verslininko teisė vykdant veiklą vadovautis sąžinės ir įsitikinimų laisve. Teisės doktrinoje nėra pasisakoma apie galimybę verslininkui atsisakyti parduoti prekę ar suteikti paslaugą dėl asmeninių įsitikinimų, todėl šiame darbe atlikta Lietuvos ir tarptautinių teisės aktų analizė, siekiant nustatyti, kokiais atvejais verslininkas turi galimybę pasinaudoti įsitikinimų ir sąžinės laisve. Nustatyta, kad Lietuvoje mažmeninės prekybos sutartis yra laikoma viešąja, dėl ko verslininko galimybės atsisakyti sudaryti sutartį ar keisti jos sąlygas prekyboje yra ribotos. Paslaugų teikimo srityje verslininko galimybė atsisakyti sudaryti sutartį yra ribojama vartotojų teises užtikrinančių įstatymų. Darbe iškelta hipotezė, kad Lietuvoje verslininkas gali dėl asmeninių įsitikinimų atsisakyti parduoti prekę ar suteikti paslaugą nepasitvirtino. Pagal dabartinę Lietuvos teisės doktriną ir teisinį reguliavimą pirmenybė yra teikiama vartotojų interesų apsaugai, nesuteikiant galimybės verslininkui pasinaudoti įsitikinimų ir sąžinės laisve. Įstatymuose už vartotojų teisių pažeidimus taip pat yra numatomos sankcijos. Europos Sąjungos teisinis reguliavimas galimybės verslininkui vykdant veiklą naudotis įsitikinimų ir sąžinės laisve taip pat nenumato. Darbe taip pat pateikiama prekybinių santykių analogija su medicinos paslaugas teikiančiais asmenimis bei pasiūlomas galimas teisinis reguliavimas užtikrinantis verslininko ir vartotojų interesų pusiausvyrą.

Lithuanian case law and legal doctrine provides, that freedom of thought and freedom of conscience are among the fundamental human rights. However, neither the case law nor the legal doctrine analyzes the right of a businessman to refuse to sell a product or to provide a service if such actions directly contradicts the businessman's personal beliefs. In such case the businessman cannot exercise his right to freedom of thought and freedom of conscience. This thesis analyses Lithuanian and international legal acts in order to determine the cases when a businessman has the right not to sell a product or provide a service based on his personal beliefs. It was found that retail agreement in Lithuania can be classified as a public agreement, which means that a businessman cannot refuse to sell goods to a consumer. Businessman’s right to refuse to provide a service is restricted by consumer rights acts. Hypothesis of the thesis that a businessman in Lithuania, based on his personal beliefs, can refuse to sell a product or provide a service to a consumer was not confirmed. According to the current legal doctrine and legal regulation in Lithuania, priority over businessman’s right to exercise his freedom of thought and freedom of conscience is given to the protection of consumer interests. The thesis also includes an analogy of trade relations to medical service providers, and proposes the possible legal regulation ensuring a balance between the interests of a businessman and a consumer.