| Abstract: | Purpose of this thesis is to determine whether the right to remedial secession exists under the contemporary international law. This question is relevant because intense legal debates concerning an existence of this right has not come to conclusion. Also, answering this question is significant because of a vast number of separatist movements worldwide that base their claim for independence on self-determination and the concept of remedial right to secede. Following tasks were done to answer thesis question: (1) scope and meaning of the principle of self-determination under the contemporary international law was determined, (2) holder of a right to self-determination was defined, (3) doctrine of remedial secession was derived from the principle of self-determination, (4) legal status of a right to remedial secession under international law was determined. In order to complete these tasks several methods were used. The Descriptive research method was used to review legal doctrine, the Analytical research method was used to analyse and interpret legal doctrine, judicial decisions, state practice and opinio juris, the Historical research method was used to review the development of the principle of self-determination. It was concluded that there is no remedial right to secede under the contemporary international law. First, it was determined that international community is reluctant to recognise unilateral attempts of secession. Therefore, consent of parent state is still considered to be an important factor for acceptance of new states. Secondly, there was no single instance of acceptance of entitlement to remedial secession in state practice. Also, there is split in states opinio juris concerning an existence of remedial right to secede. Therefore, there is no strong and united opinio juris supporting this notion. Accordingly, weak opinio juris and lack of practical implementation show that remedial secession cannot be considered as a part of the binding international law.
Šio magistrinio darbo tikslas yra nustatyti ar tarptautinėje teisėje egzistuoja teisė į gynybinę secesiją. Tautų apsisprendimo principas yra svarbi modernios tarptautinės teisės dalis. Ši teisė įtvirtinta įvairiose tarptautiniuose dokumentuose tarp jų ir Jungtinių Tautų Chartijoje. Jos svarbą ir jus cogens statusą yra pabrėžęs Tarptautinis Teisingumo Teismas. Dažnai teigiama, jog post-koloniniame pasaulyje ši teisė turėtų būti įgyvendinama valstybės viduje. Nepaisant to, egzistuoja gynybinės secesijos teorija, kuri teigia, jog tauta negalinti įgyvendinti savo tautos apsisprendimo teisės valstybės viduje turi teisę į vienašalį atsiskyrimą iš suverenios valstybės. Ši teorija turi didelį palaikymą tarp teisės mokslininkų. Nepaisant to, teisės į gynybinę secesiją egzistavimas jau ilgai yra išsamių teisinių ginčų objektas. Šios doktrinos kritikai dažnai pabrėžia, jog tokios teisės egzistavimas pažeistų šalies teritorinio vientisumo principą ir taip sugriautų valstybių ir teisinės tvarkos status quo. Taip pat dažnai pabrėžiama, jog ši teorija nesiremia jokia konkrečia šalių praktiką. Tačiau autoriai palaikantis gynybinės secesijos egzistavimą dažnai nurodo įvairius atvejus kai žmogaus teisės pažeidimus patyrusių tautų nepriklausomybės siekis buvo gausiai palaikomas tarptautinės bendruomenės. Teisės mokslininkai vis dar nepriėjo prie išvados ir vis dar nenustatė ar tokia teisė egzistuoja. Šio darbo aktualumui svarbos prideda tai, jog pasaulyje yra daugybė separatistinių judėjimų, kurie dažnai remiasi tautų apsisprendimo principu ir būtent gynybinės secesijos doktrina. Darbe keliama hipotezė, jog teisė į gynybinę secesiją neegzistuoja šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje. Tam jog būtų atsakytą į darbe keliamą klausimą buvo atlikti šie uždaviniai: (1) nustatyta tautos apsisprendimo principo svarba ir reikšmė šiuolaikinėje tarptautinėje teisėje, (2) nustatyti šios teisės turėtojai, (3) iš tautos apsisprendimo principo išvesta gynybinės secesijos doktrina, (4) nustatytas gynybinės secesijos statusas tarptautinėje teisėje. Atliekant šiuos uždavinius buvo taikomi įvairūs metodai. Aprašomasis metodas naudotas aprašant teisinę doktrina, analitinis metodas buvo naudotas analizuojant ir interpretuojant teismų sprendimus, šalių praktiką ir opinio juris, istorinis metodas buvo naudojamas apžvelgiant tautos apsisprendimo principo raidą. Atlikus tyrimą, į klausimą ar gynybinė secesija egzistuoja tarptautinėje teisėje atsakyta neigiamai. Galima teigti, jog iškelta hipotezė pasitvirtino. Pirmiausia, atlikus teismų praktikos, šalių praktikos ir opinio juris analizę buvo nustatyta, jog šalių praktikos analizė rodo, jog nėra nei vieno atvejo, jog gynybinė secesija būtų pripažinta tarptautinės bendruomenės ir įgyvendinta praktikoje. Darbo metu buvo išanalizuoti Bangladešo, Kroatijos, Kosovo atvejai, kurie yra dažnai laikomi kaip gynybinės secesijos pasireiškimas praktikoje. Nepaisant to, jog visuose šiose situacijose su įvairiais žmogaus teisių pažeidimais susidūrusiai grupei buvo suteikta teisė į nepriklausomybę, panašu, jog tai buvo padaryta ne dėl jos teisės į gynybinę secesiją egzistavimo, bet dėl faktinių ir politinių aplinkybių. Nėra jokio įrodymo, jog tarptautinė bendruomenė palaikydama šių šalių nepriklausomybes rėmėsi gynybinės secesijos doktrina. Dar daugiau, panašu kad Kosovo atveju tarptautinė bendruomenė siekė nesukurti precedento ir pabrėždama išskirtines šios situacijos aplinkybes siekė atgrasinti kitus panašius judėjimus. Taip pat, opinio juris palaikantis gynybinės secesijos egzistavimą yra nepakankamai stiprus ir vieningas. Nepaisant to, jog tokio opinio juris galima rasti įvairiuose teismų sprendimuose, kuriose yra nurodoma gynybinės secesijos galimybė, taip pat dalis šalių išreiškė palaikymą tokios teisės egzistavimui Kosovo bylos nagrinėjimo metu Tarptautiniame Teisingumo Teisme, negalima ignoruoti grupės šalių kurios Kosovo bylos nagrinėjimo metu atmetė tokios teisės egzistavimą. Taigi, panašu, jog Kosovo bylos nagrinėjimo metu išreikšta šalių opinio juris yra per daug susiskaldžiusi, jog rodytų vieningos ir stiprios opinio juris palaikančios gynybinę secesiją egzistavimą. Taip pat, reikėtų pridėti, jog šalies nuo kurios yra atsiskiriama sutikimo egzistavimas vis dar išlieka svarbiu faktoriumi pripažįstant naują valstybę. Galima teigti, jog tarptautinė bendruomenė yra nelinkusi pripažinti vienašalių secesijos atvejų. Tai akivaizdu Kosovo atveju, kuris nepaisant to, jog sulaukė didelio tarptautinės bendruomenės palaikymo, vis dar yra nepripažintas 80 šalių ir nepriimtas į Jungtines Tautas. Atsižvelgus į teismų praktikos, šalių praktikos ir opinio juris analizę galima teigti, jog tarptautinė teisė nepripažįsta teisės į gynybinę secesiją egzistavimo. Ši išvada remiasi tuo, jog opinio juris šiuo klausimu yra nepakankamai stiprus ir vieningas. Taip pat šios teisės egzistavimas yra neįrodytas šalių praktikoje. Netgi ir taikant labiau progresyvų paprotinės teisės nustatymo metodą, kuriame stiprios opinio juris egzistavimas gali kompensuoti šalių praktikos trūkumą, išvados lieka tos pačios. Kaip ir minėta anksčiau, opinio juris šiuo klausimu yra per daug nevieningas, kad galėtų įrodyti teisės į gynybinę secesiją egzistavimą. Šiuo metu vienašalių secesijos bandymų sėkmė priklauso nuo tarptautinės bendruomenės politinių sprendimų. Todėl dažnai tokiais atvejai svarbesni tampa politiniai išskaičiavimai, o ne moraliniai ar teisiniai faktoriai. Tokia teisinė nežinomybė tik skatina separatistinių konfliktų augimą pasaulyje. Todėl, rekomenduotina, jog tarptautinė bendruomenė susitartų dėl gynybinės secesijos egzistavimo ir galimų gairių, kurios padėtų nustatyti tokių atvejų atitikimą teisei. Šiomis gairėmis tarptautinė bendruomenė galėtų vadovautis prieš suteikdama pripažinimą naujai atsiskyrusioms valstybėms. Tokia situacija galėtų suteikti daugiau teisinio tikrumo ir padėtų stabilizuoti situaciją tarptautinėje bendruomenėje. Gairės turėtų atitikti dažniausiai doktrinoje sutinkamus reikalavimus keliamus gynybinei secesijai. Pirmiausia, teisės turėtojas turėtų būti objektyviai ir subjektyviai išsiskirianti grupė, sudaranti daugumą atskiroje teritorijoje. Antra, tautai turėtų būtų užkirstas kelias išreikšti savo apsisprendimą valstybės viduje ir tauta turėtų patirti pastovius ir rimtus žmogaus teisių pažeidimus. Trečia, visos kitos priemonės išspręsti konfliktą būtų išnaudotos. Taip pat galima teigti, jog papildoma sąlyga galėtų būti atsiskyrusioje šalyje gyvenančių mažumų teisių užtikrinimas. |
