| Abstract: | This paper is an attempt to define the current of antirationalism as a personal and social attitude towards the experience of life. An explanation of what antirationalism represents will be offered through the prism of two philosophers who have manifested strong antirationalist tendencies in their work: the fourth century B.C. Chinese philosopher Zhuangzi and the nineteenth century A.D. Danish philosopher Soren Kierkegaard. The fact that antirationalism can be traced back through such a vast timeline suggests that the case for anti-reason, or the fear of overly relying on the power of reason in experiencing various aspects of life, was of concern to mankind from very early on and has continued to be a relevant discussion throughout modernity and contemporary times. The first chapter will offer a brief introduction of the life of Zhuangzi and then proceed to extract the antirationalist elements that have been found through the study of his texts. This chapter relies on textual analyses of specific characters and contexts employed by Zhuangzi to criticize the extremes of reason and emotion and will culminate in the attempt to identify what solution is considered to be optimal in order to achieve a proper experience of life, according to the philosopher. The second chapter will resort to the same tools in analyzing the thought of Kierkegaard under his various pseudonyms and will also try to extract an answer to what these voices believe should be done to avoid a flawed perception of life, through the system of Kierkegaard’s vision of faith, subjectivity and passion. The third chapter will focus on the comparative analysis of the antirationalist elements, both similar and different, that have been exposed in the thought of the two philosophers and will give an explanation on how reason can be used both positively – to construct a framework where spontaneity can operate freely – and negatively – as an engendered social tendency to approach context-sensitive cases with a predetermined set of actions and expectations. The fourth and final chapter will act as a warning against a distorted application of antirationalism, by focusing on a brief analysis of a side-effect of antirationalism which is very popular nowadays, namely, post-truth. Post-truth will be ascribed to that branch of antirationalism that chooses to disregard scientific and objective fact and replace it with a series of realities constructed by an individual or a society’s desire to live in a comfortable, though false, reality. The main point of discussion will be the political application of post-truth, and its emergence as a popular political tool, especially after the controversial 2016 elections in the United States which brought Donald Trump to the forefront of the political world stage as one of the most noteworthy representatives of the post-truth current.
The conclusion is that both philosophers discussed in the paper agree that the method of antirationalist approach to society and life in general offers a great deal of freedom in the development of inherently good skills and pre-reflective tendencies in an individual. Reason is shown as a faulty tool when overly relied upon and the solution offered is to incorporate reason as a subordinate element of intuition and context-sensitive action. On the other hand, it has been proven that an extreme case of antirationalism, together with an irresponsible application of it has led to the emergence of the post-truth phenomenon. This phenomenon provides a good example of contemporary negative result in the experience of antirationalism by distorting reality based on make-believe tendencies and group mentality. Both of the goals of this paper have been achieved, namely, to construct a case for the beneficial use of antirationalism and to offer a warning against its misguided use.
Šiame darbe pateikiamas antiracionalizmo srovės kaip asmeninio ir socialinio požiūrio į gyvenimo patyrimą apibrėžimas. Antiracionalizmo paaiškinimas pateikiamas per dviejų filosofų, kurių darbuose sutinkamos stiprios antiracionalizmo apraiškos, prizmę. Šie filosofai yra IV a. pr. m. e. kinų filosofas Zhuangzi ir XIX a. danų filosofas Sorenas Kierkegaardas. Tai, jog antiracionalizmo apraiškų galime rasti tokioje tolimoje praeityje, rodytų, kad anti-protas, arba per didelio kliovimosi proto galia įvairiais gyvenimo atvejais baimė, buvo aktualus žmonijai nuo senų laikų ir tą aktualumą matome ir Naujaisiais bei Naujausiais amžiais. Pirmoje darbo dalyje trumpai pristatomas Zhuangzi gyvenimas ir išskiriami antiracionalizmo elementai, rasti tyrinėjant jo darbus. Šis skyrius remiasi Zhuangzi tekstų su specifiniais personažais bei kontekstais, kuriuos filosofas naudojo kritikuodamas proto ir emocijos kraštutinumus, teksto analize ir baigiamas atsakymu į klausimą, kaip, anot filosofo, geriausiai galima pasiekti tinkamą gyvenimo patyrimą. Antroje darbo dalyje, pasitelkiant tuos pačius įrankius analizuojama Kierkegaardo filosofinė mintis, sukurta prisidengiant įvairiais pseudonimais, ir, pasitelkiant Kierkegaardo tikėjimo, subjektyvumo ir aistros viziją, bandoma atsakyti į klausimą, kas, jo nuomone, turi būti padaryta, kad būtų galima išvengti neteisingo gyvenimo supratimo. Trečioje dalyje pateikiama abiejų filosofų darbuose surastų antiracionalizmo elementų lyginamoji analizė. Taip pat paaiškinama, kaip protas gali būti panaudotas tiek teigiamai – sukurti tokią sistemą, kurioje būtų laisvės spontaniškumui – tiek neigiamai – pavojinga socialinė tendencija spręsti kontekstualiai jautrias situacijas turint iš anksto nustatytą veiksmų ir tikimybių sistemą. Paskutinė, ketvirtoji dalis skirta iškraipyto racionalizmo naudojimo analizei. Joje trumpai analizuojami antiracionalizmo neigiami aspektai, kurie šiomis dienomis sulaukė populiarumo, ypač, vadinamasis „post truth“ fenomenas. Šis fenomenas gali būti priskirtas tai racionalizmo krypčiai, kuri linkusi nekreipti dėmesio į mokslinius ir objektyvius faktus ir pakeisti juos virtine faktų, sukurtų individo ar visuomenės troškimo gyventi patogioje, nors ir netikroje realybėje. Pagrindinis dėmesys skiriamas „post truth“ naudojimui politiniame lygmenyje, kadangi pastaruoju metu šis fenomenas tapo populiariu politiniu įrankiu, ypač po kontraversiškų 2016 m. JAV prezidento rinkimų, po kurių Donaldas Trumpas tapo vienų iš pagrindinių ir žinomiausių „post-truth“ krypties šalininkų. Išvados parodo, kad abu filosofai sutaria, jog antiracionalizmo filosofinės minties siūlomas požiūris į visuomenę ir gyvenimą bendrąja prasme suteikia daug laisvės vystant individo iš prigimties gerąsias savybes ir ikireflektyvias tendencijas. Protas parodomas kaip ydingas įrankis, jeigu juo per daug kliaujamasi, vietoje to siūloma jį paversti pavaldžiu intuicijai ir veiksmams, kurie yra pavaldūs kontekstui. Kita vertus, per didelis kliovimasis antiracionalizmu bei neatsakingas jo taikymas priveda prie „post-truth“ fenomeno atsiradimo. Šis fenomenas yra geras neigiamo antiracionalizmo aspekto pavyzdys, kai netikrais faktais ir grupiniu mentalitetu iškraipoma realybė. Abu šio darbo tikslai, sukonstruoti naudingus antiracionalizmo panaudojimo atvejus ir išskirti neigiamas per didelio jo naudojimo pasekmes, buvo išpildyti. |
