| Abstract: | The topic of this research is “The Kurdistan independence as a military threat to Turkey.”
Relevance and novelty: Since the tensions developed in the Middle East and more concrete in Turkey, Kurdish community maintained some significant positions in Syria and Iraq, and aimed to strengthen in Turkish territory. Such processes and conflict development gained a big attention from scholars to analyse the scope of actions raised in Turkey.
Research problem is derived from the fact that ideology of Kurdish community is to unite Kurdistan and get the recognition of international community. However, what impact has been made from the regional actors such as Turkey, effects on the development of conflict and organizing new groups among the conflict. Kurdish community got a big locality from international actors in Syria and tries to use it for their long-term goal.
The object of this research is historical and security changes in the Middle East. Thesis’s theoretical framework is Neoclassical Realism as John Marshier criticizes K. Waltz that his theory do not explain unexpected decision of a state to start a war, which outbalance international system or even destroy the warmongering state (Nation/state go to war against multiple enemies, what can’t be explain by rational thinking).
Tyrimo tema yra "Kurdistano nepriklausomybė kaip karinė grėsmė Turkijai".
Aktualumas ir naujovė: kadangi įtampa, atsiradusi Artimuose Rytuose po Arabų Pavasario sukuria naujas grėsmes Turkijoje, nes kurdų bendruomenė sukūrė keletą svarbių separatistinių-nepriklausomų teritorijų Sirijoje ir Irake ir taip pat siekia sukurti autonomiją arba separatistinį regioną Turkijos teritorijoje. Šie procesai ir konfliktų plėtra įgijo didelį dėmesį mokslininkų tarpe, kurie siekia išanalizuoti Turkijos galimų veiksmų atsaką. Yra daug autorių, kurie tiria kurdų klausimą ir jų siekį dėl nepriklausomybės. Kai kurie autoriai tyrė kurdų autonomijos ir separatizmo idėjas Irake, Sirijoje, Irane ir Turkijoje. Kiti autoriai tyrė visos kurdų tautos arba viso Kurdistano nepriklausomybės idėją, tačiau yra mažai tyrimų, apie kurdų nepriklausomybės keliamas karines grėsmes Turkijai. Taip pat yra mažai tyrimų, kaip strateginė kultūra, istorijos potyriai ir tautos vertybės formuoja Turkijos vadovų grėsmių supratimą ir atsaką.
Tyrimo problema kyla iš to, kad kurdų tauta siekia Kurdistano valstybės nepriklausomybės ir suvienijimo, taip pat kurdai siekia Kurdistano pripažinimo tarptautinėje bendruomenėje kaip suverenios valstybės. Tačiau Kurdistano nepriklausomybei prieštarauja tokie regioniniai veikėjai, kaip pavyzdžiui Turkija, kuri tiesiogiai įtakoja konflikto vystymąsi ir sprendimą. Kurdai gavo didelę karinę paramą iš tarptautinių organizacijų ir regioninių lyderių Sirijos kare ir bando ją panaudoti ilgalaikiam savo tikslų įtvirtinimui regione (Kurdų nepriklausomybės ir žemių suvienijimui).
Šio tyrimo tikslas - istoriniai ir saugumo pokyčiai Artimuosiuose Rytuose. Teorinis pagrindas yra neoklasikinis realizmas, kuris gali atsakyti, kaip ir kodėl valstybių lyderiai į tas pačias grėsmes reaguoja skirtingai, nors grėsmės iš dalies yra tokios pačios. Neoklasikinis realizmas taip pat gali atsakyti, kodėl valstybės yra susiskaldžiusios ir kaip jos reaguoja į tam tikras grėsmes pagal savo istorinę patirtį ir valstybės lyderių suvokimą, apie vertybes ir įsitikinimus, kurie sukuria tam tikrą priešo įsivaizdavimą. Šis darbas išanalizuoja, kaip stiprūs įsitikinimai ir lyderio įvaizdis daro poveikį konflikto plėtrai ir grėsmėms, atsirandančioms iš abiejų pusių. Šiuo metu kurdai ima tapti stipriu veiksniu Irake ir Sirijoje, o vėliau gali vėl bandyti kovoti dėl nepriklausomybės visame regione. Pagrindiniai šio straipsnio uždaviniai - ištirti, kaip procesai ir politikai veikia konfliktų plėtrą.
Norint pateikti išsamią minėtos temos analizę, pateikiamos kelios užduotys:
1. Išanalizuoti, kaip Turkijos strateginė kultūra, pagrindiniai istoriniai ir kariniai įvykiai, vertybės ir visuomenės lūkesčiai sukuria tam tikrą kurdų nepriklausomybės siekio supratimą.
2. Ištirti Kurdistano pasipriešinimo karines-teroristines organizacijas ir jų tikslus bei ideologijas dėl Kurdistano suvienijimo ir nepriklausomybės.
3. Ištirti, kaip Turkijos "lyderių įvaizdis" ir jų suvokimas apie pasaulį (ideologiją) formuoja valstybių atsaką į "kurdų valstybingumo" grėsmę.
Siekiant atlikti pirmiau minėtus uždavinius, bus naudojamasi kokybine metodika, kad būtų galima nušviesti situaciją tarp abiejų konfliktuojančių pusių. Kadangi šiame dokumente daugiausia dėmesio skiriama konfliktų ir saugumo politikai, pagrindiniai Turkijos vyriausybės pateikti dokumentai bus analizuojami atliekant kokybinę analizę.
Kurdų nepriklausomybės idėja yra svarbi Turkijos užsienio ir vidaus politikos procesuose. Atsakant į šias grėsmes, Turkijos Respublika sukuria neigiamą kurdų įvaizdį tarptautinėje bendruomenėje ir bando išgauti lyderio poziciją kovoje su terorizmu. Turkija taip pat priskiria kurdų separatistų grupuotes prie teroristinių organizacijų, taip bandydama sulaukti tarptautinio palaikymo. Turkijos lyderių sukurtos sąlygos ir elgesys bei politika, sukuria kurdų kaip teroristų ir Turkijos priešų įvaizdį. Kurdus norima įtraukti į nuolatinius konfliktus ir užšaldytų derybų procesą, kurį galima vertinti kaip nepriklausomybės garantijų nebuvimą (slopinimą).
Abejotina, kad Kurdistano nepriklausomybė bus paskelbta tarptautiniuose procesuose, tačiau reikėtų pabrėžti, kad karingai nusiteikusios kurdų organizacijos bando užkirsti kelią Turkijos kovos su terorizmu politikai, kurdų bendruomenė bando sugriauti kurdų terorizmo įvaizdį ir parodyti savo teisėtą norą į nepriklausomybę ir identitetą.
2011 m. Per paskutinius geopolitinius pokyčius Artimuosiuose Rytuose Turkija sustiprino savo užsienio saugumo politiką atsižvelgdama į grėsmes, kilusias iš Sirijos ir taip pat dėl sustiprėjusio kurdų judėjimo. Padėtis Irake taip pat pasikeitė po beveik „pilietinio karo“ su Islamo Valstybe revoliucijų ir neramumų regione. Atsižvelgiant į tai reikėtų pabrėžti, kad Turkijos valdžia nerimauja dėl kurdų karinių organizacijų Sirijoje, nes jos pradėjo augti, o konfliktai Turkijos viduje pasiekė savo aukščiausią tašką nuo kurdų konflikto pabaigos 2000 . Nei viena iš konfliktuojančių pusių negali prarasti pozicijos ir leisti kitiems "laimėti" konfliktą.
Tokiuose konfliktuose Turkijos kariai įgauna nepasitikėjimą kurdų mažuma ir jų siekiais, taip yra sukuriamas priešo įvaizdis bendruomenėje. Tačiau kurdų mažuma taip pat vis dar yra nepatenkinta, nes nėra išspręstas politinis ir karinis klausimas, kaip jie turėtų pasiekti savo tikslą: nepriklausomybę-autonomiją, dėl šių pokyčių negalima pasiekti taikos tarp konflikto šalių.
Apskritai, kurdų organizacijų ir Turkijos Respublikos aktyvus kariniai veiksmai ir kova už nepriklausomybę nėra prievartinis pasirinkimas konfliktuojančioms šalims, labiau tikėtina, kad tai istorinis ir politinis procesas, kurio metu siekiama savo tikslų. Kurdų bandymai siekti nepriklausomybės ir gauti tarptautinės bendruomenės palaikymą yra susiję su tam tikrą auka (arba nauda). Be to, kai kurdai Sirijoje įgijo stiprią poziciją („autonomiją“), jie bando parodyti savo oponentams, kad niekada nepasiduos ir stengiasi sustiprinti savo pozicijas dėl nepriklausomybės ir suverenumo.
Turkijos kovos su terorizmu politika yra labiau ego-centrinė, orientuota į regioninę taiką, labiau tikėtinas kelias, kuriuo siekiama neprarasti prestižo regioninėje ir tarptautinėje arenoje. Kova su terorizmu, nukreiptu į kurdų karinių organizacijų neutralizavimą ir stabdymą, tapo pagrindine Turkijos užsienio ir vidaus politikos priemone ir dimensija. Bet turkams tęsiant aktyvią kovą su „Kurdų teroristais“, atsiras daugiau pasipriešinimo, aukų ir nuostolių dėl kurdų karinių organizacijų.
Apibendrinant, išvados buvo suformuluotos pagal užduotis:
1. Pagrindinių istorinių ir karinių įvykių metu nustatyta strateginė kultūra gali būti apibrėžta pagal suskirstytus įvykius, suskirstytus pagal aplinkybes, ir politinių įvykių pokyčius regione. Šie įvykiai gali būti suformuluoti kaip pilietinis karas Sirijoje, Arabų pavasaris ir Irako karas. Tačiau magistro darbe pateikti kariniai ir politiniai procesai atlieka gyvybiškai svarbų vaidmenį apibrėžiant ir kuriant šiuolaikišką Turkijos vyriausybės vidaus ir užsienio saugumo politiką.
2. Kurdų pasipriešinimo judėjimai ir organizacijos, sukurtos siekiant sukurti nepriklausomybę ir suvienyti Kurdistaną, yra tiesiogiai susiję su regioninių saugumo pokyčių ir naujų teroristinių organizacijų, sukurtų Sirijoje ir Irake, atsiradimu. Kurdų bendruomenės tikslai ir užduotys nesikeičia. Kurdų bendruomenė aktyviai naudojo pasipriešinimo judėjimą ir karinius procesus, kad gautų nepriklausomybę, tiesiogiai susijusią su trijų šalių suverenitetu. Galima teigti, kad kariniai veiksmai regione sukelia stiprų ideologinį bendrumą ir suvienijimo jausmą kurdų bendruomenėje.
3. Kurdų organizacijos ir valstybiniai dariniai išlieka pagrindine grėsme Turkijai, kadangi kurdų gyvenamos teritorijos vis dar yra konflikto zonoje, o šalių derybinis procesas nėra pradėtas. Kurdų kova už „nepriklausomybę“ ir apsisprendimą buvo sustiprinta tarptautinių veikėjų po pilietinio karo Sirijoje, tai gali būti laikoma kurdų nepriklausomybės lūžio tašku iš vienos pusės ir, kita vertus, sukurti priešo įvaizdį Turkijos lyderiams. Turkijos gynybos ir saugumo pajėgumai didėja, o tai susilpnina kaimyninių šalių pozicijas. Tačiau turkų lyderiai bando sukurti tam tikras taisykles ir priešo įvaizdį, kad pagrįstų savo karinius veiksmus. Apskritai reikėtų pabrėžti, kad Turkija vaidina kurdų bendruomenės vienytojo vaidmenį - kurdai vienijasi prieš savo priešą (Turkiją), nes neturi kito pasirinkimo. |
