| Abstract: | Tiek viešajame tiek privačiame sektoriuje darbuotojai dažnai susiduria su įvairaus pobūdžio etinėmis problemomis. Nepaisant to, jog viešajame sektoriuje tarnautojams yra iškelti itin aukšti reikalavimai, susiję ne tik su darbine, bet ir etine kompetencija, tarnautojų veikla apibrėžiama elgesio kodeksais bei kitais teisės aktais, tačiau, praktikoje šie veiksniai ne visuomet turi didelės įtakos. Todėl, siekiant pažaboti nusižengimų atvejus yra ypatingai svarbus demaskavimo instituto diegimas organizacijose. Tačiau, kaip rodo praktika, šio instituto diegimas yra daug dėmesio reikalaujantis procesas, kadangi susiduriama su įvairiais trikdžiais. Poreikis apsaugoti pranešėjus Lietuvoje yra itin aktualus, kadangi į viešumą iškilę pavyzdžiai rodo, jog pranešėjai susiduria su įvairiomis neigiamomis pasekmėmis, o tai tampa viena iš priežasčių, atgrasančių kitus asmenis sekti tokiu pavyzdžiu. Dėl to, aktualu analizuoti kaip demaskavimo institutas formuojamas Lietuvos viešajame sektoriuje, kaip institucijos yra pasirengusios įtvirtinti šį institutą, kokios yra paskatos, trikdžiai, apsaugos mechanizmai bei kokie yra pačių tarnautojų požiūriai ir iniciatyvos.
Šio darbo tiriamasis objektas – demaskavimas Lietuvos viešajame sektoriuje. Darbo tikslas – išanalizuoti pranešėjų apsaugos instituto aktualumą Lietuvos viešajame sektoriuje bei identifikuoti galimus trikdžius jį įgyvendinant. Tikslui pasiekti išsikelti uždaviniai: pristatyti demaskavimo modelių įvairovę ir jų aktualumą viešajame sektoriuje; remiantis etikos teorijomis identifikuoti svarbiausius pranešimus skatinančius bei ribojančius veiksnius; išnagrinėti pranešėjų apsaugos ir skatinimo instrumentų reglamentavimą Lietuvos viešajame sektoriuje; identifikuoti Lietuvos valstybės tarnautojų (savivaldos lygmenyje) požiūrius į pranešimus bei išanalizuoti Lietuvos viešojo sektoriaus institucijų (savivaldybių administracijų) pasirengimą užtikrinti pranešėjų apsaugą. Darbe naudoti metodai – mokslinės literatūros, teisės aktų ir dokumentų analizė bei kiekybinis tyrimas (apklausa).
Atliktas tyrimas atskleidė, jog Lietuvoje pranešėjų apsauga yra silpna, o demaskavimo institutas Lietuvoje yra silpnai įtvirtintas tiek nacionaliniu, tiek organizaciniu ir individualiu lygmeniu. Savivaldybės neužtikrina pranešimams palankios terpės, todėl ir tarnautojų požiūris į pranešimus nėra optimistinis. Nors pranešimai yra vertinami ir pranešti apie pastebimus nusižengimus yra kiekvieno tarnautojo pareiga, retas tarnautojas ryžtųsi tokiam veiksmui dėl baimės susilaukti neigiamų pasekmių. Taigi, galima teigti, jog etikos valdymo instrumentai Lietuvos viešajame sektoriuje tarpusavyje nepakankamai derinami, todėl sistema veikia nepakankamai efektyviai ir yra fragmentuota,o tai sukuria ne itin palankią aplinką demaskavimo instituto diegimui bei plėtojimui viešajame sektoriuje.
Public and private sector employees very often face different ethical problems. Standards and requirements regarding professional and also ethical competence are very high for civil servants. Their work practice and behavior is defined by codes of conduct and other legal acts, however, in practice these factors do not always have a significant impact. The need to protect whistleblowers in Lithuania is especially relevant due to the fact that various examples of previous attempts to inform about the malpractices had negative consequences for the whistleblowers. Thus, such treatment of whistleblowers is one of the main reasons that discourages others from whistleblowing. Therefore, it is important to analyze the formation of whistleblowing practices in the public sector of Lithuania and also to investigate how institutions are prepared to handle the cases of whistleblowing, what are the incentives, limitations and available protection mechanisms. It is important to analyze the views and iniciatives of the civil servants as well.
The object of the study is whistleblowing in the public sector of Lithuania. The aim of the work – to analyze the relevance of the whistleblowers' protection in the public sector of Lithuania and also to identify possible problems in its implementation. In order to reach the aim, the following objectives were set: to present the diversity of whistleblowing models and to show their relevance in public sector; to identify the most important factors that promote and discourage whistleblowing; to examine the regulation of protection instruments in the public sector of Lithuania; to identify the views on whistlewblowing and whistleblowers of civil servants (at municipality level) and to analyze the readiness of Lithuanian public sector institutions (municipal administrations) to ensure protection of the whistleblowers. Methods used in the work are: analysis of scientific literature, legal acts and documents, quantitative research (questionaire).
The results of the research revealed that the protection of whistleblowers in Lithuania is weak. Whistleblowing is not adequately carried into effect nor at national, organizational nor at individual levels. Municipalities do not provide a favorable environment for whistleblowing, therefore, the attitude of the servants' towards the reports is not very optimistic. Even though it seems that reports are valued, appreciated and their importance is highlighted as they are attributed as every public servant's duty, not a very high number of them would decide to blow the whistle because of the fear of retaliation. Thus, the conclusion can be drawn that instruments of ethics management in the public sector of Lithuania are not sufficiently combined, therefore, the system is not efficiently functioning and is quite fragmented and this creates not a very favorable environment for whistleblowing in the public sector. |
