| Abstract: | The master thesis presents the analysis of the role of the European Union in Conflict Resolution:
South Ossetia and Crimea conflicts. The development of the mediation in the policy of the EU was achieved through several taken steps like the Rapid Reaction Mechanism (2001), the Instrument for Stability (2006), ESDP missions and Commission Delegations and etc. Most of the scholar studies done concerning the EU as a peace mediator in South Ossetia conflict in a broad way, however, the role of the EU in Crimea conflict has limited context and does not include much information about the mediation attempts of the Union in Ukraine.
The aim of the thesis is to analyse the EU as a peace mediator in both conflicts and present the whole mediation process from the goal up to the limitations. The goal of the thesis is allowed to analyze the mediation capacity of the EU in these two conflicts, and it is expanded by several tasks that include the review of the conflict and conflict resolution, mediation, its strategies and effectiveness as well as the policy of the Union towards Ukraine and Georgia and the EU as a peace mediator separately in South Ossetia and Crimea conflicts. The liberal institutionalism theory is used for the explanation of the integration process into the EU. However, the limitations of the liberal institutionalism revealed the weakness of the theory in the explanation of security issues.
The paper focuses on primary data collected using the method of research of several books, documents, articles, agreements, treaties and official website information.
The result of the analyses showed that the EU as a peace mediator could be successful only in South Ossetia conflict but not in the Crimean case. The main reason for this result is the non-involvement of the EU into the mediation process as a Union. In Georgian–Russian war (2008), the EU, acted as a mediator and achieved the success by signing Sarkozy-Medvedev peace agreement. When the conflict started in Ukraine (2014) the EU was not involved as a Union but only limited by Germany and France’s efforts on the negotiations process. The Geneva format (EU, USA, Russia, and Ukraine) is considered to be more successful if it would be implemented as it includes the EU as anorganization but not separate states, however, the current negotiations are done through the Minsk process (OSCE, Russia, DPR, LPR) which did not prove the effectiveness of the negotiations up to present days. Therefore the mediation capacity of the EU in Ukraine is obviously limited and notsuccessful.
Magistro darbas pateikia Europos Sąungos vaidmens konflikto sprendime analizę: Pietų Osetijos ir Krymo konfliktus. Tarpininkavimo augimas Europos Sąjungos politikoje buvo pasiektas per keletą ėjimų, tokių kaip ,,Greitosios reakcijos mechanizmas” (2001), Pastovumo įrankis (2006),
Europiečių saugumo politikos misijos, Komisijos delegacijos ir kita. Daugiausia mokslinių studijų plačiąją prasme susirūpino ES tarsi viešosios tvarkos tarpininke Pietų Osetijos konflikte. Deja, ES vaidmuo Krymo konflikte buvo riboto konteksto. Jis neteikė daug informacijos apie Ukrainos Sąjungos tarpininkavimo pastangas.
Šio darbo tikslas išnagrinėti ES kaip viešosios tvarkos tarpininkę abiejuose konfliktų pusėse ir pristatyti visą tarpininkavimo procesą nuo tikslo iki ribojimų. Darbo uždavinys leidžia nagrinėti ES tarpininkavimo kompetenciją šiuose dviejuose konfliktuose, ir ją išplėtoja keletas uždavinių, apimančių konflikto apžvalgą ir sprendimą, tarpininkavimą, jo strategijas ir veiksmingumą, taip pat Ukrainos ir Gruzijos Sąjungos politiką, yra atskirai pateikiami ES tarsi tarpininkės konfliktai Pietų Osetijoje ir Kryme. Liberali institucionalizmo teorija naudojama ES integracijos procesui apibrėžti.
Deja, liberalaus institucionalizmo apribojimai svarstomų saugumo problemų apibrėžime atskleidė teorijos nepagrįstumą. Darbe susikoncentruojama ties pirminiais keleto knygų, dokumentų, straipsnių, sutarčių, susitarimų ir oficialių svetainių informacijos duomenimis, surinktais pasitelkiant tyrinėjimo metodą.
Tyrimų rezultatai parodė, kad ES tarsi tarpininkė galėtų būti sėkminga Pietų Osetijos konflikte, tačiau tik ne Krymo atveju. Pagrindinė šio rezultato priežastis yra ES, kaip Sąjungos neįsitraukimas į tarpininkavimo procesą. Gruzijos-Rusijos kare (2008), ES veikė tarsi tarpininkė ir pasiekė trumpas paliaubas Sarkozy ir Medvedevui pasirašant taikos sutartį. Kai Ukrainoje (2014) prasidėjo konfliktas, ES nebuvo įtraukta kaip Sąjunga, tačiau apribota tik Vokietijos ir Prancūzijos pastangomis derybų procese. Ženevos pobūdis (ES, JAV, Rusija ir Ukraina) būtų laikomas sėkmingesnis, jeigu tai būtų įvykdyta taip, kaip tai sudaro ne atskiros tautos, o ES, deja, dabartinės derybos įvyko Minsko proceso metu (Saugumo organizavimo ir bendradarbiavimo Europoje, Rusijoje, DTS, LPR), kurios iki šių dienų neįrodė veiksmingumo. Taigi, ES tarpininkavimo kompetencija Ukrainoje yra akivaizdžiai suvaržyta ir nesėkminga |
