Public policy towards religious communities in Lithuania and Latvia

Abstract

Religious communities are active members of the society and have a "specific" meaning in the state’s life. Traditionally, religious communities are perceived as having broader social objectives in comparison to other organizations. Religious communities are an important element of a democratic state that holds public support for public benefits (public services, social and charitable activities, moral aspects). Although it is difficult to accurately measure the benefits of social and charitable activities carried out by religious communities, they are undeniable, and for this reason, states are concerned to cooperate with them. The main goal of the work is formed – to analyse the public policy of Lithuania and Latvia regarding religious communities and to identify the main factors determining different treatment of religious communities. Three traditional religious communities of the same kind operating in Lithuania and Latvia have been chosen for the research: Roman Catholic, Orthodox and Evangelical Lutheran. The support policy of Lithuania and Latvia is treated differently; Lithuania is committed to financially support religious communities annually, Latvia, on the contrary, is not obliged; In Lithuania’s case, international treaties with the Vatican directly influenced the emergence of discriminatory conditions (financial support, tax benefits) for other traditional religious communities. These and other aspects have revealed different public policy towards religious communities.

Religinės bendruomenės yra aktyvūs visuomenės dalyviai, turintys ,,specifinę“ reikšmę valstybės gyvenime. Tradiciškai religinės bendruomenės savo veiklos apimtimi suprantamos kaip turinčios platesnius – socialinius tikslus nei kitos organizacijos. Religinės bendruomenės yra svarbus demokratinės valstybės elementas, turintis visuomenės palaikymą dėl viešai teikiamos naudos (viešųjų paslaugų teikimo, socialinės ir karitatyvinės veiklos, moralinių aspektų). Nors tiksliai pamatuoti religinių bendruomenių vykdomos socialinės ir karitatyvinės veiklos naudą yra sunku, tačiau ji yra neabejotina ir dėl šios priežasties valstybės yra suinteresuotos bendradarbiauti su religinėmis bendruomenėmis. Darbo tikslas – išanalizuoti Lietuvos ir Latvijos valstybių viešąją politiką religinių bendruomenių atžvilgiu ir nustatyti pagrindinius veiksnius, lemiančius skirtingą religinių bendruomenių traktavimą. Darbe pasirinkta analizuoti 3 tas pačias Lietuvoje ir Latvijoje veikiančias tradicines religines bendruomenes: lotynų apeigų katalikus, ortodoksus (stačiatikius) ir evangelikus liuteronus. Darbo rezultatai parodė, jog: skirtingai traktuojama Lietuvos ir Latvijos valstybių rėmimo politika, Lietuvos įsipareigojimai finansiškai remti religines bendruomenes – kasmetiniai, Latvijos atveju – neįsipareigojama; Lietuvos atveju tarptautinės sutartys su Vatikanu tiesiogiai turėjo įtakos diskriminacinių sąlygų atsiradimui kitų tradicinių religinių bendruomenių atžvilgiu. Šie ir kiti aspektai atskleidė netolygų valstybių viešosios politikos taikymą religinių bendruomenių atžvilgiu.