Katalikiškos santuokos dvasingumo teorinis ir praktinis modeliai, remiantis Katalikų Bažnyčios mokymu ir sutuoktinių porų judėjimo „Dievo Motinos komandos“ sielovados tyrimu

Šiuo darbu buvo siekiama: atskleisti Katalikų Bažnyčios mokymą apie Santuokos gėrius; identifikuoti, kaip sutuoktinių porų judėjime „Dievo Motinos komandos“ (Toliau - DMK) naudojama sielovada padeda sutuoktiniams gyventi vaisingos Santuokos sakramento malonės būvyje; remiantis Katalikų Bažnyčios mokymu ir sutuoktinių porų judėjimo DMK sielovados tyrimu, pateikti santuokos dvasingumo teorinį ir praktinį modelius. Vyro ir moters santuoka nėra žmonių išrasta institucija – “pats Dievas yra santuokos autorius” (KBK, 1603). Norint suvokti sakramentinės santuokos esmę, yra svarbu suprasti Dievo planą visu jo didumu - ką Kūrėjas santuokai yra numatęs išganymo istorijoje. Dėl pirmųjų tėvų nuodėmės Dievo per santuoką žmogui dovanoti gėriai išsikreipia. Senajame Testamente atskleidžiama, kad Dievo tautoje vyrauja supratimas, jog santuokos pirminis gėris yra būti vaisingais ir susilaukti palikuonių. Vyro ir moters gyvenimo bendrystės idealas, grįstas abipusiu bei asmenišku meilės santykiu, tampa mažiau svarbus už vaikų gėrį, moteris nėra lygiu kilnumu apdovanota vyro partnerė, bet tampa vis labiau pavaldi vyrui, jos pagrindinė funkcija - gimdyti palikuonis. Naujajame Testamente atskleidžiama, kad Jėzus, visą sutaikinęs savyje, santuokai ir šeimai grąžino pradinę jos formą (Plg. Mt 10, 1-12), santuoką atpirko (plg. Ef 5, 21-31) ir atkūrė pagal Švenčiausios Trejybės paveikslą - pagal slėpinį, iš kurio kyla bet kuri meilė. Katalikų Bažnyčios mokyme iki Vatikano II Susirinkimo (1962 - 1965 m.) kaip santuokos pirminis gėris (finis principalis) buvo akcentuojami palikuonys, t.y. prokreacinis tikslas. Kaip antraeiliai gėriai (plures utilitate adiunctas) – ištikimybė, patvirtinanti santuokos neišardomumą, ir sakramentas kaip ištikimos meilės krikščioniškas liudijimas. Po Vatikano II Susirinkimo Katalikų Bažnyčios mokyme kaip santuokos pirminis gėris (finis principalis) yra akcentuojama santuokinė meilė. Vaikai yra santuokinės meilės ypatingas vaisius bei vertingiausia santuokos dovana. Po Vatikano II susirinkimo santuoką Katalikų Bažnyčios mokyme siekiama atskleisti pirmiausia kaip meilės dalyką, kaip dinaminį sutuoktinių augimo, savo pašaukimo įgyvendinimo ir šventėjimo kelią. Darbe atliktas trijų sutuoktinių porų, dalyvaujančių Katalikų Bažnyčioje veikiančiame DMK judėjime, sielovados tyrimas parodė, kad judėjimo naudojamos sielovados priemonės padeda sutuoktiniams gyventi Santuokos sakramento pilnatvėje. 4 Sutuoktinių meilė yra ištikima, vis labiau nesavanaudiška ir nukreipta į kitą, su metais tobulėjanti ir bręstanti; sutuoktiniai yra atviri gyvybei, vis labiau atsiskleidžiantys kaip tėvai ir sutuoktiniai. Tyrime buvo nustatyta, kad visos trys sutuoktinių poros, dalyvaudamos DMK judėjime, aktyviai įsitraukė į tarnystes Bažnyčioje ir jose dalyvauja kaip sutuoktinių poros. Darbe pateikti modeliai atskleidžia katalikiškos sakramentinės Santuokos dvasingumą kaip meilės dalyką, kaip Dievo Meilės ir Santuokinės meilės tarpuskvarbą - santuokos dinamiką dvejose tikrovės erdvėse, kuomet vyro ir moters santuokinis gyvenimas Regimojoje tikrovėje Santuokos sakramentu per Kristų Šventojoje Dvasioje yra įjungiamas į paties Triasmeniо Dievо gyvenimą Neregimojoje tikrovėje. Gyvendami Santuokos dvasingumu sakramentinėje santuokoje sutuoktiniai dalyvauja save dovanojančios meilės rate: Dievas Šventojoje Dvasioje - Meilėje save dovanoja sutuoktiniams, o sutuoktiniai santuokinėje meilėje save dovanoja Dievui ir vienas kitam. Šis save dovanojančios meilės ratas atspindi Švenčiausios Trejybės vidinį gyvenimą, kai Sūnus ir Tėvas save pilnai ir visiškai dovanoja vienas kitam Šventosios Dvasios Meilėje. Šeimos, gyvenančios Santuokos sakramento pilnatvėje, tampa gyva namų Bažnyčia, kurioje katalikiška santuoka, kaip sakramentas skirtas žmonėms pašventinti, mistiniam Kristaus kūnui kurti bei Dievui garbinti, pati tampa liturginis Dievo garbinimas Jėzuje Kristuje ir Bažnyčioje.

In this work, it is sought: to consider the teaching of the Catholic Church regarding the graces of the marriage; to determine how the pastoral practices used by the movement Teams of Our Lady (hereafter, TOL) help spouses to live in a state of grace in the Sacrament of Matrimony; based on the teaching of the Catholic Church and a study of the pastoral practices provided by the TOL movement, to offer a theoretical and a practical models of the Spirituality of marriage. The marriage of a man and a woman is not an institution devised by humans; “God himself is the author of marriage” (Catechism of the Catholic Church, 1603). To understand the essence of Catholic marriage, it is important to understand God’s plan in all its majesty, what the Creator has planned for marriage in the history of salvation. Because of the first sin, the graces bestowed by God on man and woman through marriage are distorted. In the Old Testament, there was an understanding that the primary purpose of marriage is to be fruitful and multiply. The ideal of the shared life of a man and a woman, grounded in the mutual and personal relationship of love, becomes less important than the good of the children; the woman is not the man’s partner gifted with the same nobility, but becomes more and more subordinate to the man, as her primary function is to bear offspring. In the New Testament, Jesus, reconciling all in himself, restored to marriage and the family their original form (cf. Mt 10:1-12), redeemed marriage (cf. Eph 5:21-31) and restored it in the image of the Holy Trinity, according to the mystery from which arises any love. In the teaching of the Catholic Church up to the Second Vatican Council (1962-1965), offspring were emphasized, i.e. procreation as marriage’s primary purpose (finis principalis). As secondary graces (plures utilitate adiunctas), there is fidelity, confirming the indissolubility of marriage, and sacrament as a form of Christian witness to faithful love. After the Second Vatican Council, marital love is emphasized as a primary grace of marriage according to the teaching of the Catholic Church. Children are a special fruit of marital love and the supreme gift of marriage. After the Second Vatican Council, it is sought in the teaching of the Catholic Church to explain marriage first of all as a matter of love, as a dynamic way for the spouses to grow, to carry out and consecrate their vocation. In this work, the study of the pastoral care of three married couples participating in the TOL movement of the Catholic Church demonstrated that the pastoral practices used by the movement help spouses to live in a state of grace in the Sacrament of Matrimony. The love of the spouses is faithful, increasingly selfless and directed to the other, improving and maturing with the passage of time; the spouses are open to fertility, and continuously grow as parents and spouses. In the study, it was determined that all three married couples participating in the TOL movement have actively become involved in service in the Church and participate in such service as married couples. The models presented in the work present the Spirituality of the Catholic marriage as “a matter of love”, as the interpermeability of God’s Love and Marital Love, the dynamic of the marriage in two dimensions of reality, when the marital life of a man and a woman in outward visible reality is joined by means of the Sacrament of Matrimony through Christ in the Holy Spirit to the life of the Triune God in unseen reality. By living the Spirituality of marriage, the spouses participate in a circle of love gifting itself: God in the Holy Spirit-Love gifts himself to the spouses, and the spouses in marital love gift themselves to God and to each other. This circle of love gifting itself reflects the inner life of the Holy Trinity, when the Son and the Father fully and completely gift themselves to each other in the Love of the Holy Spirit. Families living in the Spirituality of marriage become a living domestic Church, in which a Catholic marriage, as a sacrament to consecrate persons, to form the mystical Body of Christ and to praise and glorify God, itself becomes liturgical praise and glorification of God in Jesus Christ and in the Church.