| Abstract: | A great influence on the current conception of aesthetics was made by the science of psychology which peaked at the end of the 20th c. – the first part of the 20th c. and emphasised the personality of the participant of aesthetic experience, the depiction of his/her mood and emotions. The perception of a work of art was explained through empathy, which is an exceptional ability of the humankind. Probably due to this the contemporary society follows the rule that when evaluating the work of art the subjects involved in aesthetic experience have the last word by giving it new meaning. On the one hand, the aesthetic experience which is perceived in this manner, becomes familiar and clear to the viewer, yet on the other hand there is a common belief that art is a phenomenon which is perceived exceptionally subjectively and can only be evaluated individually.
The works of Moritz Geiger, which stand out from such context of evaluation of the works of art, invite the viewer to look back to the specific aesthetic object and to once again ask “what is the purpose of aesthetic experience” and “what is the true meaning of art”? Focusing on the research field of aesthetics, Geiger examines what conditions are necessary for us to view the work of art not only as personally significant, but also as an aesthetic object of objective aesthetic values and unique beauty of the world? What aesthetic attitude should the subject have in order to gain full aesthetic experience? These essential questions raised by Geiger should bring the viewer back to the beginning of his/her aesthetic objects in order to turn the experience of the work of art into a quality aesthetic experience and to reward the viewer with aesthetic impression which reveals a unique phenomenon of beauty.
Didelę įtaką šiandien vyraujančiai estetikos sampratai padarė XIX a. pab. – XX a. pirmoje pusėje suklestėjęs psichologijos mokslas, tyrinėjęs svarbiausius gyvenimo klausimus ir visą dėmesį sutelkęs į estetinės patirties dalyvio asmenybę, jo nuotaikos ir emocijų raišką. Meno kūrinio suvokimas aiškintas remiantis išskirtiniu žmogaus gebėjimu įsijausti. Galbūt todėl ir šiandieninėje visuomenėje įsitvirtinusi taisyklė, kad vertindami meno kūrinį, pagrindinį žodį dažniausiai taria estetinėje patirtyje dalyvaujantys subjektai, suteikdami jam savas reikšmes. Tai rodo, kad meną neretai vertiname vadovaudamiesi vien savo pačių skoniu, individualiu žvilgsniu, asmeninėmis patirtimis. Viena vertus, taip suprasta estetinė patirtis tampa artima ir suprantama žiūrovui, tačiau, kita vertus, vyrauja įsitikinimas, kad menas – išskirtinai subjektyviai suprantamas reiškinys, kurį vertinti galime tik individualiai.
Susitelkęs į estetikos tyrimų lauką Geigeris analizuoja ir tai, kokių sąlygų reikia, kad meno kūrinį išvystume ne vien kaip asmeniškai reikšmingą, tačiau ir kaip universalias, objektyvias estetines vertybes bei unikalų pasaulio grožį liudijantį estetinį objektą. Kokios estetinės nuostatos turėtų laikytis subjektas siekdamas pilnavertiškos, paviršinius ir gelminius meno kūrinio sluoksnius apimančios estetinės patirties. Galiausiai, kas skiria jausminę patirtį ir tikros, autentiškos estetinės patirties išgyvenimą. Aktualu tai, kad šie esminiai Geigerio užduodami klausimai turėtų sugrąžinti žiūrovą prie paties estetinio objekto ištakų tam, kad meno kūrinio patirtis galėtų virsti kokybišku estetiniu išgyvenimu ir apdovanoti žiūrovą estetiniu įspūdžiu, naujai atveriančiu unikalų grožio fenomeną. |
