| Abstract: | The aim of this thesis is to examine whether punitive damages exist in public international law. Legal problem and relevance of this thesis is confirmed by the ongoing debates among legal professionals regarding the place and application of such damages at international arena. The object of the work is forms of reparation in public international law.
Purpose of the work is to review the current legal framework for punitive damages and examine whether they exist and could be applied in public international law. There have been the following tasks completed: A) current status of punitive damages in international law was reviewed; B) evidence supporting and rejecting doctrine of punitive damages in international law was gathered and assessed; C) analysis of new incentives calling for a revision of punitive damages was carried out. Analytical Research Method was used to analyze the legal environment of the matter and Socio-Legal method was used in order to check the real consequences or positive and negative aspects of the doctrine of punitive damages being implemented.
Analysis has confirmed, that punitive damages do not exist in public international law, since the order of our international community is still based on a very well-founded principle of sovereign equality. These are the main conclusions: first, international legal community have dealt with punitive damages and gone through the evolution of three stages when it suddenly stopped at the point rejecting any form of reparation, that may have punitive characteristics; second, evidence supporting punitive damages is strongly outweighed by evidence rejecting them; and third, it is an essential finding, that international order and sovereign equality of the state will prevail over introduction of punitive damages in the nearest future.
Magistrinio darbo tikslas yra išanalizuoti ir atsakyti į teisini klausimą ar baudiniai nuostoliai egzistuoja tarptautinėje viešojoje teisėje. Darbo problematika ir aktualumas pagrindžiamas tuo, jog tarptautinėje arenoje baudinių nuostolių tema dažnai diskutuojama ir teisės ekspertų nuomonės šiuo klausimu išsiskiria. Jungtinių Tautų Tarptautinės teisės komisija (toliau – Komisija) yra patvirtinusi Valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus straipsnius (Straipsniai), kurių 34 str. nurodo visas tarptautinėje teisėje galimas reparacijos formas. Šiame sąraše galime rasti tokias reparacijos formas kaip restitucija, kompensacija ar satisfakcija. Atrodytų akivaizdu, jog baudinių nuostolių nebuvimas automatiškai reiškia ir jų nepripažinimą tarptautiniu mastu, tačiau situacija yra kiek sudėtingesnė. Pirmiausia painią situaciją lemia tas faktas, jog Komisijos požiūris dėl baudinių nuostolių egzistavimo nuolatos keičiasi. Anksčiau baudiniai nuostoliai buvo suprantami kaip viena iš satisfakcijos formų, tačiau dabar Komisijos Straipsnių komentare yra išdėstyta aiški pozicija, jog satisfakcija turi būti proporcinga, o baudiniai nuostoliai nepripažįstami.
Nors Komisijos pozicija aiški, tačiau daugelis teisės specialistų turi priešingą nuomonę. Vis dažniau ir dažniau galime pamatyti teisės mokslininkų darbus, kuriuose iškeliama versija, jog baudiniai nuostoliai jau seniai yra priteisiami netiesiogiai, t. y. prisidengiat kompensacijos ar satisfakcijos pavidalu. Šis darbas analizuoja ar tokia situacija galima ir apskritai ar tokie baudiniai nuostoliai gali būti reikalaujami ginčuose dėl tarptautinės teisės pažeidimų.
Šio darbo objektas yra reparacijos formos tarptautinėje viešojoje teisėje. Tad darbo objektas apima tiek ir tarptautinę žmogaus teisių praktiką, tiek ir valstybės, kaip juridinio asmens, teisių ir interesų pažeidimus. Nors tyrimo laukas yra apibrėžtas tarptautinėje viešojoje teisėje, tam tikros koncepcijos ir teisės doktrinos yra pristatomos ir iš nacionalinės ar privatinės teisės. Tai yra pateisinama, kadangi baudiniai nuostoliai yra plačiai paplitę bendrosios teisės tradicijų valstybėse. Baudinių nuostolių kaip teisės instituto vystymasis daugiausiai buvo įtakotas tokių valstybių kaip Jungtinės Amerikos Valstijos arba Jungtinė Karalystė. Dėl šių priežasčių yra analizuojamos ir baudinių nuostolių taikymo tradicijos, jų reikšmė, socialiniai padariniai.
Tam, jog būtų išanalizuota ir atsakyta į darbe keliamą klausimą, ar baudiniai nuostoliai egzistuoja tarptautinėje viešojoje teisėje, buvo atlikti šie uždaviniai: 1) išanalizuota dabartinė teisinė aplinka baudiniams nuostoliams tarptautinėje arenoje; 2) surinkta ir susipažinta su įvairia teisine medžiaga, pagrindžiančia bei tuo pačiu paneigiančia baudinių nuostolių egzistavimą tarptautinėje teisėje; 3) išanalizuoti nauji įvykiai ir paskatos, kurios galėtų nulemti baudinių nuostolių, kaip reparacijos formos, tolesnį vystymąsi tarptautinėje teisinėje sistemoje.
Išsikeltiems uždaviniams įvykdyti buvo pasitelkti keli tyrimo metodai. Analitinis tyrimo metodas buvo pasitelktas analizuojant teisės aktus, teisinę literatūrą ir bylas. Šiuo metodu buvo operuojami visi trys viršuje nurodyti uždaviniai. Socialinis-teisinis metodas taip pat buvo naudojamas, ypatingai vykdant trečiąjį uždavinį. Šiuo metodu buvo vertinamas ir analizuojamas subjektų elgesys ir požiūris bandant pritaikyti baudinius nuostolius praktiškai, t. y. buvo svarbu išsiaiškinti tikrąsias šios doktrinos pasekmes.
Darbe buvo iškelta hipotezė, jog baudiniai nuostoliai, kaip reparacijos forma neegzistuoja tarptautinėje viešojoje teisėje, kadangi tarptautinė teisinė sistema paremta suverenios lygybės principu, kuris yra fundamentalus visos tarptautinės santvarkos pamatas. Iškeltoje hipotezėje buvo daroma prielaida, jog suverenios lygybės principas yra nesuderinamas su baudinių nuostolių doktrina tarptautinėje teisėje. Dar daugiau, tokia reparacijos forma, jei ji ir būtų įgyvendinta tarptautinėje arenoje, tiesiogiai kėsintųsi į valstybių suverenitetą.
Atlikus tyrimą ir įvykdžius aukščiau nurodytus uždavinius, į iškeltą teisinį klausimą, ar baudiniai nuostoliai egzistuoja tarptautinėje viešojoje teisėje, buvo atsakyta neigiamai. Hipotezė pasitvirtino, jog baudiniai nuostoliai neegzistuoja tarptautinėje viešojoje teisėje, kadangi tarptautinė teisinė sistema paremta suverenios lygybės principu, kuris yra fundamentalus visos tarptautinės santvarkos pamatas prieštaraujantis bet kokiai baudiniai reparacijos formai. Tokios išvados darytinos, gavus apačioje nurodytus rezultatus.
Pirma, tarptautinė teisinė bendruomenė su baudinių nuostolių doktrina susidurdavo neretai, todėl galima būtų išskirti tris etapus, kurie atskleidžia doktrinos nuoseklų vystymąsi laike: 1) baudiniai nuostoliai buvo laikomi kaip viena iš satisfakcijos formų; 2) baudiniai nuostoliai buvo siejami su tokiais nuostoliais, kurie patiriami tik po sunkių tarptautinės teisės pažeidimų; 3) paskutiniame vystymosi etape laikomasi pozicijos, jog reparacijos formos tarptautinėje teisėje negali turėti jokių baudžiamųjų savybių. Šie trys evoliucijos etapai parodo, jog tarptautinė teisinė bendruomenė šiuo metu bent jau tiesiogiai nepripažįsta baudinių nuostolių doktrinos. Dėl šios priežasties joks tarptautinis teismas nepriteisia baudinių nuostolių nukentėjusiajai šaliai – nesvarbu ar ji fizinis asmuo ar kaip pati valstybė. Šiandieninė teisinė aplinka teismams nesuteikia tokių kompetencijos galių.
Antra, yra pripažįstama, jog tarptautiniai teismai priteisia įvairaus tipo nuostolius, kurie kartais gali atrodyti labai panašūs į baudinius, tačiau dažniausiai sprendimai tokiose bylose yra priimami dėl žmogaus teisių pažeidimų, o ne dėl pačios valstybės, kaip juridinio asmens, teisių. Be to, dabartinė tarptautinė teisinė sistema bei jurisprudencija neleidžia daryti išvados ir dėl tokios reparacijos formos žmogaus teisių srityje. Nors teismų praktikoje pastebima vis daugiau bylų, kur priteisiama kompensacija viršija materialius nuostolius, tai nesudaro prielaidų baudinių nuostolių doktrinos įsitvirtinimui. Priešingai, baudinių nuostolių doktrina žmogaus teisių srityje yra nesuderinama su tokiais principais kaip „teisinga satisfakcija“ ar „teisinga kompensacija“. Šie principai atitinkamai naudojami Europos Žmogaus Teisių Teisme ir Amerikos šalių žmogaus teisių teisme, kuomet nukentėjusysis reikalauja piniginės kompensacijos dėl žmogaus teisių pažeidimų. Galiausiai turime pripažinti, jog argumentų ir įrodymų paneigiančių baudinių nuostolių doktrinos egzistavimą tarptautinėje teisėje yra žymiai daugiau, nei tų, kurie juos pagrįstų. Tarptautinė teisinė bendruomenė iš esmės atmeta baudinių nuostolių doktriną dėl valstybių suverenios lygybės principo, kuris yra tokios santvarkos pamatas. Daroma pagrįsta išvada, jog valstybės nebus suinteresuotos priimti vieningą konsensusą dėl baudinių nuostolių doktrinos taikymo, kadangi tai siejama su dalies suvereniteto atidavimu.
Trečia, nors tarptautiniai įvykiai ir skaudžios katastrofos gali sudaryti paskatas ateityje ir vėl apsvarstyti baudinių nuostolių doktrinos įgyvendinimą, tačiau vargu ar tokiai santvarkai tai atneš daugiau naudos. Nors baudiniai nuostoliai gali įtakoti valstybių elgesį ir dalinai atgrasyti kitus subjektus nuo tarptautinės teisės pažeidimų, tai iškeltų kitą problemą. Baudinių nuostolių doktrinos įgyvendinimas nors ir socialiai naudinga priemonė, galiausiai kėsintųsi į valstybių suverenitetą. Tai atverstų “pandoros skrynią” nepagrįstiems pareiškėjų reikalavimams bausti valstybes.
Kaip ir buvo minėta, atlikus tyrimą peršasi išvada, jog dabartinė teisinė santvarka ir valstybių suverenios lygybės principas visgi yra dominuojantys elementai tarptautinėje arenoje, kurie bent jau artimiausiu metu priešinsis bet kokiam bandymui įgyvendinti baudinių nuostolių doktriną. |
