| Abstract: | Lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigų apibrėžiamas kaip viena efektyviausių ir konstruktyviausių alternatyvių laisvės atėmimui priemonių, užkertančių kelią pakartotiniam pažeidimui bei skatinančių nuteistųjų reintegraciją, suteikiant kaliniui planuojamą, remiamą ir prižiūrimą įsiliejimą į visuomenę. Taip pat šio instituto taikymas padeda įgyvendinti tiek socialinius, tiek ekonominius lygtinio paleidimo tikslus, todėl šio instituto svarba įtvirtinta ne tik Lietuvos bausmių vykdymo teisės sistemoje, bet taip pat ir tarptautiniuose teisės aktuose, kurių pagrindu skatinamas dažnesnis lygtinio paleidimo instituto taikymas, tačiau Lietuvos teismų praktikoje pastebima lygtinio paleidimo instituto taikymo tendencija- lygtinio paleidimo taikymas mažėja.
Dėl lygtinio paleidimo mažėjimo tendencijos darbe analizuotini teismų sprendimų motyvai lygtinio paleidimo bylose, kurie atskleidė, kad teismų sprendimai lygtinio paleidimo bylose dažnai paremti kiek kitokiais kriterijais nei numatyta įstatyme, o kai kuriais atvejais tie patys kriterijai teismų yra interpretuojami nevienodai. Toks lygtinio paleidimo taikymo vertinimas lemia ne tik nenuoseklią bei prieštaringą teismų praktiką šio instituto taikymo atžvilgiu, bet taip tokiu būdu nėra įgyvendinami tam tikri bausmių vykdymo teisės principai, tokie kaip: humaniškumo, nuteistųjų lygybės taikant bausmių vykdymo įstatymus, teisingo ir progresyvaus bausmių atlikimo principai.
Taip pat darbe analizuojami bausmių vykdymo tikslai ir jų įgyvendinimas lygtinio paleidimo instituto praktinio taikymo atvejais. Analizuojant bausmių vykdymo tikslus darbe atskleidžiama, kad vienintelis bausmių vykdymo teisei keliamas tikslas- tai nuteistųjų resocializacija. Be to Lietuvos teismų praktikos pavyzdžiais darbe atskleistas šio tikslo neįgyvendinamas, kuomet teismai spręsdami klausimą dėl lygtinio paleidimo taikymo vadovaujasi vien paskirtos bausmės tikslais, kadangi baudžiamosios teisės specialistai laikosi nuomonės, kad lygtinio paleidimo instituto taikymas turėtų būti sprendžiamas ne tik paskirtos bausmės tikslais, o ir bausmės vykdymo paskirtimi bei lygtinio paleidimo tikslais, priešingu atveju, kitoks lygtinio paleidimo taikymo vertinimas neįgyvendina nuteistųjų resocializacijos, t.y. vienintelio bausmių vykdymo teisei keliamo tikslo.
Galima teigti, kad šiame darbe iškelta hipotezė pasitvirtino, kadangi išanalizavus lygtinio paleidimo taikymo sąlygas bei atlikus išsamią teismų praktikos analizę daroma išvada, kad teismai spręsdami lygtinio paleidimo klausimą ne visuomet vertina tuos kriterijus, kurie numatyti lygtinio paleidimo taikymo įstatyme, o kai kuriais atvejais tie patys kriterijai teismų yra interpretuojami nevienodai. Būtent toks lygtinio paleidimo kriterijų vertinimas atskleidė nuteistųjų resocializacijos tikslo ir kai kurių bausmės vykdymo principų neįgyvendinimą.
Parole is defined as one of the most effective and beneficial alternatives to imprisonment because it prevents repeated offences and promotes reintegration of convicts by ensuring their well-planned, supported and supervised integration into the society. Conditional release of convicts also helps to implement related social and economic goals. Thus, its importance is clearly defined both in the Lithuanian and international legislation on enforcement of sentencing and sanctions, which encourages to grant parole more frequently.
The goal of the study is to reveal whether practical application of parole implements the principles and goals of serving a sentence. The following objectives were formulated in order to achieve the set goal:
1) To analyze the prerequisites for granting parole and their major changes; 2) To analyze the Lithuanian court practice in order to determine the criteria employed by the courts when making a decision to grant parole to an offender; 3) To reveal the principles of sentence enforcement; 4) To determine whether the practice of granting parole is in line with the principles and goals of enforcement of sentencing and sanctions.
The legislator has introduced several major changes to the regulations on granting parole within the recent years. Though these changes were supposed to increase the number of offenders released on parole, court decisions on granting parole suggest a different trend, i.e. the number of offenders released on parole has been steadily decreasing each year. This trend is largely determined by the Lithuanian courts which approve parole in just slightly over a half of the parole commission decisions. The parole procedure both in the Lithuanian and foreign legal system in terms of enforcement of sentencing is analyzed in order to reveal the problems related to release of convicts on parole in Lithuania and the inefficiency of this legal tool. The analysis helped to determine that in many foreign countries, a single institution (parole commission or court) is liable for the entire procedure of granting parole, i.e. both the investigation and decision-making stages. However, the Lithuanian law on enforcement of sentencing establishes that parole is to be considered by both the parole commission and the court, which in turn makes the whole process redundant.
The Code of Enforcement of Penal Sanctions establishes a law on parole and certain criteria to be taken into account when making a decision regarding the release of a convict on parole. However, the analysis of parole as a legal tool revealed that the courts would often apply different criteria when hearing parole cases or would interpret the same criteria differently. Such a decision-making procedure shows inconsistent and contradictory court practice in terms of this legal tool. Thus, the paper first looks at whether the practical application of parole is in line with the principles of enforcing specific sanctions prior to determining the said principles.
The paper also attempts to reveal the goal of resocialization which is the only goal attributed to the laws on enforcement of sentences. The importance and necessity of this goal in the system of sanction enforcement is highlighted. Examples of the Lithuanian court practice are taken into account in an attempt to reveal the implementation of the goal of resocialization. It was determined that the courts based their decisions regarding parole mainly on the goals of the sanction. However, criminal law specialists believe that parole should be granted on the basis of the goals and purpose of the given sentence and the goals of parole. Otherwise, the granting of parole fails to implement the goal of resocialization of convicts, i.e. the only goal attributed to laws on enforcement of sentencing.
A conclusion can be drawn that the hypothesis has been supported. The analysis of the requirements for granting parole and detailed study of the court practice revealed that the courts sometimes fail to assess the criteria established in the law on parole when making the decisions regarding granting parole to an offender. In some occasions, the same criteria are interpreted differently by the courts. Such interpretation of criteria for granting parole revealed the failure to implement the goal of resocialization of convicts and several principles of failure to enforce sentencing. |
