| Abstract: | Water is fundamental precondition for life, one of the most important resources and conditio sine qua non the use of human rights could be ensured. Even though no explicit recognition of right to water is made in the International Bill of Human Rights, legal debate on whether this right might be drawn from the treaties implicitly or established through other international law sources continues. Accordingly, the task of this thesis is to analyze whether and on what legal ground the right to water can be found and therefore the hypothesis that human right to water is not recognized in international law is raised.
In order to achieve the main task, in the first part of the thesis the sources of international law are examined, indicating from which of them the human right to water could be established. Two possibilities are discerned: either to derive the right from other recognized human rights in treaty law, or to view it as a customary norm. In the second part, comparative analysis of judicial decisions from different jurisdictions is performed, which has shown that while the courts do not regarding the right to water as a self-standing human right, they separate it as part of other fundamental human rights, such as right to life, dignity, and freedom from torture, right to health.
Finally, examining State practice and relying upon previous analysis of judicial decisions, the legal grounds for establishing right to water are examined. The views that human right to water is a self-standing right or established in customary law are analyzed and subsequently rejected, since only opinio juris of States is moving towards greater recognition of this right and the uniform practice, under traditional notion of customary law, is missing. While the position that right to water derives from ICESCR is criticized as potentially creating a new right through creative interpretation of the Covenant by CESCR, majority of States and judicial bodies agree with this derivation of the right to water from the right to adequate standard of living and right to health. Moreover, the examination of the content of the right to water indicated that this right is derived from several related rights.
Accordingly, the hypothesis of this thesis has been rejected and a conclusion that the human right to water is recognized in international law has been reached.
Vanduo – esminis gyvybės elementas, vienas svarbiausių gamtos resursų ir pripažintų žmogaus teisių įgyvendinimo užtikrinimo conditio sine qua non. Nors vandens svarba visuotinai pripažįstama, kaip yra išsireiškęs profesorius D.Donoho, “...niūri realybė yra tokia, kad žmogaus poreikio pripažinimas, nesvarbu, koks esminis jis bebūtų, savaime neįtvirtina ginamos teisės į [šį poreikį]”. Skirtingai nuo tokių pripažintų žmogaus teisių, kaip teisė į maistą, teisė į būstą, teisė į sveikatą ar teisė į švarią aplinką, Tarptautiniame žmogaus teisių bilyje teisė į vandenį eksplicitiškai nėra įtvirtinta. Žmogaus teisės į vandenį pripažinimo klausimas tarptautinės teisės diskurse pradėtas kelti XX a. 9 dešimtmetyje, tačiau Jungtinių Tautų Generalinei Asamblėjai 2010 metais išreiškus palaikymą šios teisės pripažinimui, suaktyvėjo ne tik teisės į vandenį paieškos tarptautiniuose teisės šaltiniuose, bet ir tokių teisės į vandenį paieškų kritika.
Tarptautinės teisės mokslinių darbų apžvalga patvirtina, kad ir šiai dienai teisės į vandenį pripažinimo žmogaus teise klausimu vieningos nuomonės nėra, todėl siekiant plėtoti šios teisės pripažinimo polemiką, magistro baigiamajame darbe nustatytas tikslas – išanalizuoti, ar ir kokiu pagrindu tarptautinėje teisėje žmogaus teisė į vandenį yra pripažįstama, koks šios teisės turinys ir apimtis, jeigu ši teisė yra pripažįstama. Tyrimui atlikti, iškeliama hipotezė – žmogaus teisė į vandenį nėra pripažįstama tarptautinės teisės šaltiniuose, kurią siekiama patvirtinti nuosekliai įgyvendinant penkis nustatytus uždavinius: 1) nustatyti tarptautinės teisės šaltinius, iš kurių žmogaus teisė į vandenį gali būti eksplicitiškai ar implicitiškai išvesta; 2) ištirti teisės į vandenį ir žmogaus teisių, įtvirtintų Tarptautiniame žmogaus teisių bilyje, ryšį; 3) tikslu įvertinti, ar teisės į vandenį atžvilgiu yra nustatytos valstybės pareigos, ir kokia jų apimtis, atlikti tarptautinės teismų praktikos analizę; 4) išskirti mokslinius požiūrius pagal tai, kaip gali būti suvokiamas teisinis pagrindas teisės į vandenį pripažinimui ar paneigimui; 5) tam, kad hipotezė galėtų būti partvirtinta arba paneigta, atlikti argumentų, pagrindžiančių ir kritikuojančių išskirtus požiūrius, analizę.
Įgyvendinant pirmąjį tezės uždavinį, pirmoje darbo dalyje pateikiama pagrindinių tarptautinės teisės šaltinių – sutarčių, paprotinės teisės bei bendrųjų principų – analizė, kuria siekiama atskleisti, ar teisė į vandenį šiuose šaltiniuose galėtų būti randama. Nustatoma, kad Tarptautiniame žmogaus teisių bilyje ši teisė eksplicitiškai nėra įtvirtinta, o keliose vėlesnėse konvencijose nors teisė į vandenį ir yra minima, šiose konvencijose ji apima tik kai kuriuos šios teisės aspektus ir yra užtikrinama tik specialiems subjektams – moterims ir vaikams. Nepaisant to, prieinama išvados, kad teisė į vandenį gali būti implicitiškai įtvirtina sutarčių turinyje, tai yra gali būti išvedama iš sutartyse įtvirtintų pripažintų teisių, tokių kaip teisė į pakankamo gyvenimo lygio užtikrinimą ar teisė į sveiktą. Be to, nustatoma, kad teisė į vandenį gali būti laikoma paprotine norma, nes kai kurios valstybės yra įtvirtinusios teisę į vandenį savo konstitucijose, o nemaža dalis valstybių, dalyvaudamos JTO, pripažįsta teisę į vandenį.
Tam, kad būtų galima identifikuoti, kokie įsipareigojimai kiltų valstybėms, jei žmogaus teisė į vandenį būtų pripažinta, bei nustatyti, ar šiuo metu teismai gina šią teisę, antrojoje darbo dalyje, įgyvendinant antrąjį ir trečiąjį tezės tikslą, yra atliekama lyginamoji skirtingų jurisdikcijų teismų praktikos analizė. Identifikuojami trys esminiai elementai, sudarantys teisę į vandenį – vandens pasiekiamumas, kokybė ir prieinamumas. Nustatoma, kad įgyvendinant šiuos elementus, valstybės pareigos gerbti, saugoti ir įgyvendinti teisę į vandenį yra susiję – nesugebant gerbti ir apsaugoti teisės į vandenį, valstybė turi pareigą šią teisę įgyvendinti, bet jau tam tikrame pakankame lygyje, nors pats įsipareigojimas įgyvendinti teisę apima valstybės veiksmus ir siekiant pilnos teisės apimties įgyvendinimo. Nors teisiniuose ir moksliniuose darbuose yra nesutariama, ar yra galima teisės į vandenį teisminė gynyba, išnagrinėti teismų sprendimai leidžia daryti išvadą, kad atskirose jurisdikcijose toks procesas vyksta.
Atliekant lyginamąją teismų sprendimų analizę atskleidžiami du teisės į vandenį įgyvendinimo lygiai. Pirmame lygmenyje valstybė privalo užtikrinti minimalų vandens pasiekiamumo lygį visais atvejais, net ir nepaprastosios padėties atveju, ar tuomet, kai gyvenvietės, į kurias turi būti tiekiamas vanduo, yra nelegalios. Ši pirmojo lygmens valstybės pareiga siejama su žmogaus teise į gyvybę ir orumą. Antrame lygmenyje pilnas teisės į vandenį įgyvendinimas siejamas su vandens prieinamumu (tiek fizine, tiek ir ekonomine prasme) bei teise į pakankamo gyvenimo lygio užtikrinimą. Nustatoma, kad pabrėždami teisės į vandenį svarbą, teismai kartais vadovaujasi tarptautinės teisės instrumentais, tačiau dažniausiai sprendimus grindžia šios teisės išvedimu iš kitų konstitucinių žmogaus teisių, tokių kaip teisė į gyvybę, orumą, teisę nebūti kankinamam, teisė į sveiktą. Antroji dalis užbaigiama išvada, kad valstybėse, kurių konstitucijose teisė į vandenį nėra eksplicitiškai įtvirtinta, esamu momentu teismai nepripažįsta žmogaus teisės į vandenį kaip savarankiškos teisės.
Paskutinėje darbo dalyje išskiriami trys požiūriai, skirtingai vertinantys tai, kokiu teisiniu pagrindu žmogaus teisė į vandenį yra pripažįstama tarptautinėje teisėje. Atskleidžiama, kad plačiausiai paplitęs požiūris remiasi Ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių komiteto 2002 metais paskelbtu bendruoju komentaru Nr. 15, vadovaujantis kuriuo teisė į vandenį pripažįstama kaip išvestinė teisė, kylanti iš kitų Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte (TESKTP) įtvirtintų teisių, tokių kaip teisė į pakankamą gyvenimo lygį ir teisė į sveikatą. Nors įvertinama, kad pagal šį požiūrį teisė į vandenį išvedama atsižvelgiant į tai, jog teisės į pakankamą gyvenimo lygį formuluotė pakte pateikia nebaigtinį sąrašą teisių, įeinančių į pakankamo gyvenimo lygio užtikrinimą, ir net pats pakto priėmimo ir svarstymo procesas suponuoja, kad nei teisės į vandenį įtraukimas, nei jos atmetimas valstybių nebuvo svarstomas, vis tik nustatoma, kad dėl susietumo su kitomis teisėmis, toks išvedimas apsunkina teisės į vandenį turinio identifikavimą ir jos pažeidimų nustatymą.
Atsižvelgiant į šią pirmojo požiūrio problematiką, išskiriamas kitas požiūris, jog teisė į vandenį yra įtvirtintina kaip savarankiška teisė, esanti paprotinės teisės dalis. Tačiau darbe atlikta šaltinių analizė, kurią atliekant vertinta valstybių praktiką pripažįstant šią teisę ir ginant ją teisinėmis priemonėmis, atskleidė, jog valstybių opinio juris pripažįstant šią teisę šiuo metu yra labiau išreikšta nei jų praktika, todėl laikantis tradicinio požiūrio į tarptautinės paprotinės teisės formavimąsi, šis antrasis požiūris buvo atmestas.
Analizuojant teisės mokslininkų darbus, nustatomas trečiasis požiūris, kritikuojantis tiek teisės į vandenį išvedimą iš TESKTP, tiek ir jos įtvirtinimą paprotinėje teisėje. Kritikai argumentuoja, kad pripažįstant šią teisę iš esmės sukuriama nauja teisės norma ir tai padaro ne suverenios valstybės, o tokios kompetencijos neturintis komitetas, nepagrįstai plačiai aiškindamas pakto nuostatas. Šio požiūrio atstovai taip pat laiko, kad šalių praktika nėra pakankamai universali ir vieninga, kad ši teisė būtų pripažintina kaip paprotinės teisės norma, todėl jų nuomone, žmogaus teisė į vandenį tarptautinėje teisėje neegzistuoja. Remiantis darbe išnagrinėta valstybių ir teismų praktika šis požiūris taip pat atmetamas. Valstybių atstovų pasisakymai JTO leidžia matyti, kad didžioji dalis valstybių pritaria Komitetui, išvedant žmogaus teisę į vandenį iš kitų TESKTP įtvirtintų teisių. Teismų praktikos lyginamoji analizė parodė, jog teismai ne retai atsižvelgia į Komiteto poziciją šios teisės įtvirtinimo atžvilgiu, pripažindami teisės į vandenį, kaip išvestinės iš susijusių žmogaus teisių, pažeidimus. Šių rezultatų išdavoje, tezėje iškelta hipotezė paneigiama ir nustatoma, kad žmogaus teisė į vandenį yra pripažinta tarptautinėje teisėje. |
