Laiko ir erdvės problema Henri Bergsono filosofijoje

Abstract

Šiame darbe nagrinėjama erdvės ir laiko problema Henri Bergsono filosofijoje. Ypač susitelkiama į vadinamojo suerdvinto laiko ir laiko kaip trukmės skirties atskleidimą. Nagrinėjamos įvairios suerdvinto – mąstomo abstrakčiomis tįsumo ir erdvės sąvokomis – laiko sampratos, tokios kaip vidinių būsenų įvardijimas erdvės terminais, mokslinis arba mechaninis laikas, suprantamas kaip momentų seka, Descarteso bei Einsteino erdvėlaikiai. Per opoziciją suerdvinto laiko savybėms atskleidžiamos Bergsono trukmės (durée), laiko kaip tokio, savybės. Darbe atskleidžiamos laiko suerdvinimo priežastys. Analizuojant „tiesioginius sąmonės duomenis“ išsiaiškinama, kodėl vidines būsenas, jų kitimą – reiškinius, nieko bendra neturinčius su erdve, – esame linkę mąstyti erdvės terminais. Judėjimo, neatsiejamai susijusio su erdve ir laiku, problemos centre – Bergsono Zenono paradoksų analizė, siekiant išsiaiškinti neišsprendžiamų filosofinių problemų priežastis bei galimybes jų išvengti. Daroma išvada, kad neleistinai supainiojami erdvės ir laikas. Darbe daug dėmesio skiriama mokslinio pažinimo veiklai. Paaiškėja, kad, operuodamas tik erdvėlaikiu ir veikdamas kinematografo principu, mokslas ne tik neatspindi tikrovės, bet ją iškreipia. Darbe analizuojami Bergsono specialiosios Einsteino reliatyvumo teorijos kritikos pagrindiniai laikų daugio ir keturmačio erdvėlaikio klausimai, atskleidžiama esminė filosofo ir fiziko požiūrių į pasaulį ir tikrovę sankirta.

In the present research paper the problem of space and time in Henri Bergson’s philosophy has been analyzed. The paper especially focuses on the revelation of the so-called spaced time and time as a durée difference. Various spaced – contemplated in the abstract concepts of extension and space – time conceptions have been analyzed, such as the naming of internal states in the terms of space, scientific or mechanic time understood as a succession of moments, Descartes’ and Einstein’s spaced time. Through the opposition to the properties of spaced time the properties of Bergson’s durée, time as such, are revealed. In the research paper the causes of time spacing are revealed. By analyzing the “direct consciousness data” it has been elucidated why we are apt to contemplate on the internal states, their change – phenomena bearing no relation to space – by space terms. In the problem centre of movement concurrently related with space and time there is the analysis of Bergson Zeno’s paradoxes aiming to elucidate the causes of insolvable philosophic problems and opportunities to avoid them. The conclusion that the space and time are confused impermissibly is arrived at. In the research paper much attention is devoted to the activity of scientific cognition. It appears that by operating only by spaced time and acting on the principle of cinematography itself science does not reflect reality, but even distorts it. In the paper the principal issues of Bergson’s special Einstein’s theory of relativity critics of times multitude and four-dimensional spaced time have been analyzed, the essential intersection of a philosopher’s and a physicist’s attitudes to the world and reality is revealed.