Trauminė atmintis Ričardo Gavelio prozoje

Abstract

Šiame magistro baigiamajame darbe Ričardo Gavelio proza analizuojama trauminės atminties aspektu. Pasirinkti trys autoriaus kūriniai: apsakymas Berankis (1987), romanai Vilniaus pokeris (1979–1987) ir Jauno žmogaus memuarai (1987–1988). Darbo objektas – trauminė atmintis ir jos raiška pasirinktuose rašytojo tekstuose. Problema – kaip trauminė atmintis vaizduojama Gavelio prozoje? Tikslas yra ištirti trauminės atminties raišką pasirinktuose kūriniuose. Išsikelti keturi uždaviniai: 1. Apžvelgti ir pristatyti teorinę medžiagą apie trauminę atmintį, 2. išanalizuoti trauminių atsiminimų, kylančių iš fizinės kančios, raišką, 3. ištirti, kaip vaizduojama dėl traumos kylanti asmenybės destrukcija ir skeldinti personažo sąmonė, 4. analizuoti, kaip reiškiama trauma, patiriama dėl intelektualinės prievartos. Darbe taikoma traumos teorija. Remiamasi skirtingų teoretų įžvalgomis ir tyrimais: Irene Kacandes, Anne Whitehead, Aleida Assmann, Cathy Caruth, taip pat Danutės Gailienės monografija Ką jie mums padarė: Lietuvos gyvenimas traumų psichologijos žvilgsniu (2008). Darbas turi keturias pagrindines dalis: įvadą, teorinę dalį, analizės dalį ir išvadas. Analizė sudaryta iš trijų skyrių, sudėtų pagal analizuojamus kūrinius: pirmajame skyriuje tiriamas apsakymas Berankis, kuriame trauminė atmintis daugiausiai kyla iš fizinės kančios; antrajame skyriuje analizuojamas romanas Vilniaus pokeris, kuriame trauminė atmintis reiškiasi kaip destrukcija, griaunanti pagrindinio personažo asmenybę; trečiajame skyriuje tiriamas romanas Jauno žmogaus memuarai, kur trauminė atmintis yra vienatvės ir intelektualinės prievardos padarinys. Pastebėta, kad tie Gavelio tekstai, kuriuose pagrindiniai veikėjai išgyveno itin dramatiškas patirtis (Berankis ir Vilniaus pokeris) yra žymiai fragmentiškesnės struktūros, imituojančios trūkinėjančią sąmonę ir persekiojančius trauminius atsiminimus. Jauno žmogaus memuaruose, kur traumą sąlygoja intelektualinė prievarta, tekstas yra gana nuoseklus – taigi trauma, kylanti iš akistatos su mirtina grėsme parodoma kaip žymiai labiau trikdanti gebėjimą kurti nuoseklų naratyvą. Visais atvejais trauma pažeidžia pagrindinių veikėjų identitetą (tiek individualų, tiek nacionalinį) ir priveda prie mirties.

This master dissertation analyses Ričardas Gavelis prose through the aspect of traumatic memory. Three works of the author were chosen for this subject, the short story Berankis (Armless, 1987) and two novels: Vilniaus pokeris (Vilnius‘ poker, 1979–1989) and Jauno žmogaus memuarai (Memoirs of young human, 1987–1988). The object of the thesis is traumatic memory and its portrayal in the chosen texts. The problematic of the dissertation is to examine how traumatic memory is depicted in Gavelis prose? The aim is to analyse the ways that traumatic memory manifests itself in author's chosen works. The thesis is focused on these four tasks: 1. to rewiev and give introductory theoretical representation on traumatic memory, 2. to analyse traumatic memories that take their origins in the form of physical pain, 3. to study the protrayal of the characters' distruction and split in personality's consciousness caused by traumatic memories, 4. to investigate the traumatic memories that come from intelectual abuse. Trauma theory is applied for this dissertation. It is based on insights and researches made by different academics, such as Irene Kacandes, Anne Whitehead, Aleida Assmann, Cathy Caruth as well as the monograph written by psychologist Danutė Gailienė. The dissertation has four main parts: introduction, theoretical part, analysis and conclusions. Analysis is structured into three parts. The first one explores the story Berankis where traumatic memory comes mostly from physical pain. The second part studies the novel Vilniaus pokeris where traumatic memories destroy the personality of the main character. In the final third part the focuse is on the novel Jauno žmogaus memuarai which deals with traumatic memories as the result of loneliness and intelectual abuse. It can be noticed that those works of Gavelis (Berankis and Vilniaus pokeris) where the main characters are exposed to physically violent events also tend to have a fragmented structure that imitates traumatic and haunting memories. In the novel Jauno žmogaus memuarai which treats traumatic memories originating in intelectual abuse the narrative is significantly more coherent. Consequently, trauma that comes from confrontation with deadly threat hinders to create a coherent narrative. In all of the cases, trauma damages the identity of the main characters and lead up to death.