| Abstract: | Darbe analizuojama baudžiamosios atsakomybės už smurto demonstravimą vaikams taikymo teisinė problematika.
Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo prasme smurtavimą vaiko akivaizdoje laikant psichologiniu smurtu, už kurį gali būti taikoma įstatymų nustatyta baudžiamoji atsakomybė, darbe siekta išsiaiškinti, ar iš tiesų BK yra reglamentuotas toks vaikų ir tėvų santykis. Juolab, BK vartojamas „psichinio“ (ne „psichologinio“) smurto terminas, o BK 163 straipsnio, saugančio specialaus teisės subjekto – vaiko psichinį neliečiamumą artimoje aplinkoje, dispozicijoje smurto demonstravimas kaip piktnaudžiavimo tėvų teisėmis ir pareigomis būdas taip pat nėra tiesiogiai nurodytas.
Siekiant išsiaiškinti, ar psichologinis smurtas, moralinės kančios dėl išgyvenamo netiesioginio smurto yra (gali būti) prilyginamas nusikalstamam psichiniam poveikiui darbe buvo analizuota ir lyginta smurto samprata nacionaliniuose bei tarptautiniuose teisės aktuose, remtasi teorinėmis įžvalgomis apibūdinant psichologinio ir psichinio smurto teisinį santykį, įvardintos vyraujančios psichinio smurto reglamentavimo BK kryptys.
Mokslinėje literatūroje vieningai sutinkama, jog ilgalaikis, nuolatinis ar pasikartojantis smurtas tarp šeimos narių turi netiesioginį psichologinį poveikį jų vaikams - neigiamai veikia vaiko sąmonę, moko neigiamų bendravimo būdų bei sukelia žalingus padarinius vaiko fizinei bei psichinei sveikatai, raidai. Tačiau psichologinio smurto padarinių (tuo labiau – tikėtinos žalos) įrodymas yra sudėtingas, nes dažnai jie, pasireiškia labai įvairiai, yra ilgalaikiai, priklauso nuo daugelio veiksnių – vaiko amžiaus, brandos ir kitų aplinkybių.
Darbe daroma išvada, jog psichologinis smurtas BK nėra reglamentuotas, todėl ir pavojus smurtavimas vaiko akivaizdoje sukelti vaikui žalą kaltininkui teisinių padarinių nesukelia. Tik realių padarinių atsiradimas (fizinio skausmo sukėlimas, susargdinimas, nežymus, nesunkus ar sunkus sveikatos sutrikdymas) yra pagrindas baudžiamajai atsakomybei kilti. Darbe taip pat daroma išvada, kad esant tam tikrom faktinėm aplinkybėm ir akivaizdžiai žalai, kilusiai kaip smurtavimo artimoje aplinkoje padarinys, tinkamai įrodinėjant šiuos padarinius, kilusi žala gali būti kvalifikuojama kaip psichinis vaiko gniuždymas.
The research paper analyses the legal aspects related to applying criminal liability for making children witness acts of violence.
In terms of the Law of the Republic of Lithuania on Fundamentals of Protection of the Rights of the Child considering violent behaviour in front of children to be a form of psychological abuse that can result in application of criminal liability prescribed by the Law, this research paper is aimed at determining whether the Criminal Code in fact regulates this side of relationship between parents and children. Moreover, the term “mental” violence (rather than “psychological” violence) is used in the Criminal Code, whereas Article 163 of the Criminal Code protecting a child – who is a special subject of the Law – from mental harassment in a close environment does not directly stipulate that committing acts of violence in front of a child is a means of abusing parental rights and responsibilities.
To find out whether psychological violence and emotional distress caused by facing indirect violence are (or could be) deemed equal to criminal mental harassment, the concept of violence in national and international legal acts has been analysed and compared, drawing upon theoretical insights for describing the legal relation between psychological and mental violence and the major trends in regulating mental violence in the Criminal Code have been identified.
The analysis of scientific literature has revealed that researchers unanimously agree on the fact that long-term and repeated violence among members of a family has an indirect psychological effect on their children – it negatively affects a child’s consciousness, teaches negative communication patterns and results in damaging consequences to a child’s physical and mental health, affecting normal development. However, proving the consequences of psychological violence (even more so – the possible damage done) is difficult as these consequences manifest themselves in a wide variety of ways, are long-term and depend on many factors such as the age and maturity of a child, as well as on other circumstances.
The analysis and the research presented in this paper has led to a conclusion that psychological violence is not regulated in the Criminal Code and therefore a risk of causing damage to a child by means of committing acts of violence in a child’s presence has no legal consequences for the person guilty thereof. Criminal liability arises solely on the basis of tangible consequences (inflicting physical pain, causing sickness or slight, mild or severe bodily injury). The author also makes a conclusion that in cases of certain factual circumstances and obvious damage resulting from domestic violence, with circumstances being properly proven, the resulting damage can be qualified as mental harassment of a child. |
