The role of the social worker in child protection in Nigeria with regard to illegal child adoptions
Ojiemudia, Eromosele Favour |
Child protection as a shield for children against the dangers to which they are most vulnerable to is becoming progressively crucial to the developing parts of the world. Illegal child adoption occurs in every country in the world in a variety of forms and settings and is often deeply rooted in cultural, economic, and social practices. The context of the Nigerian society allows for economically disadvantaged families to send their children to live with wealthier families and work for them in exchange for a better standard of living. Such practices create gaps in the child protection system rendering it incapable of fulfilling its mission to preserve children’s right. Thus, the aim of the research is to explore child protection strategies and the role of social workers within the context of illegal adoptions in Nigeria. The objective is to analyse social workers’ views on child protection work and how it influences their assessment of illegal adoption cases, in order to propose ways in which social workers can maximize their contributions. The level of public awareness about illegal child adoptions is also assessed with the aim of improving advocacy. Qualitative research method was employed and the study utilizes a collective case study design to broaden understanding of child protection strategies within the context of illegal child adoption, using the viewpoints of social workers’ role about child protection. The primary data collected from four practicing social workers in Enugu State, Nigeria produced insights to social workers’ views of illegal adoptions and how they cope with the limitations and dangers that affect their practice. The secondary data obtained by snowball sampling and literature review, looks at cases of illegal adoptions giving insight into the experiences of the victims. The critical theory approach allows for an introspective look at how social transformation can occur through co-participatory efforts involving stakeholders rather than solitary practice, and this adopted for this research, with the aim of defending children from victimization in their communities. Subsequently, this research recommends a series of time based strategies for resolving child protection in Nigeria namely the Immediate Strategy of advocacy and increasing social awareness; the intermediate strategy of preventive and treatment measures for potential and affected victims: their identification and treatment, and finally the Long term strategy for transformed child protection policies.
Vaiko teisių apsauga kaip skydas nuo grėsmių vaikams, kurie yra labiausiai pažeidžiami, laipsniškai tampa svarbi besivystančioms pasaulio valstybėms. Neteisėtas vaiko įvaikinimas įvairiomis formomis ir įvairiose vietose pasitaiko kiekvienoje pasaulio šalyje ir dažnai yra giliai įsišaknijęs kultūrinėse, ekonominėse ir socialinėse praktikose. Nigerijos visuomenės kontekstas leidžia nepasiturinčioms šeimoms siųsti savo vaikus gyventi ir dirbti turtingesnėse šeimose mainais už geresnį gyvenimo lygį. Šis ir daugelis kitų praktikų sukuria spragas vaiko teisių apsaugos sistemoje, kurios trukdo įvykdyti jos misiją – apsaugoti vaiko teises. Taigi, tyrimo tikslas yra ištirti vaiko teisių apsaugos strategijas ir socialinio darbuotojo vaidmenį neteisėtai įvaikinant vaikus Nigerijoje. Tyrimo uždaviniai – išanalizuoti socialinių darbuotojų požiūrį į vaiko teisių apsaugą ir jo įtaką neteisėtai įvaikintų vaikų atvejų vertinimui. Remiantis tuo bus siekiama pasiūlyti būdų, kaip socialiniai darbuotojai gali maksimaliai padidinti savo įnašą ir didinti visuomenės supratimą apie nelegalaus vaikų įvaikinimo mastą ir įtaką Nigerijos šeimoms. Buvo taikomas kokybinis tyrimo metodas, ir studijoje pritaikytas kolektyvinio atvejo tyrimo dizainas leido skaitytojui suprasti vaiko teisių apsaugos strategijas neteisėto vaikų įvaikinimo kontekste, remiantis skirtingais požiūriais į socialinio darbuotojo vaidmenį vaiko teisių apsaugoje. Pirminiai duomenys buvo surinkti iš keturių praktikuojančių socialinių darbuotojų Enugu valstijoje, Nigerijoje, ir tai suteikė įžvalgų, kaip socialiniai darbuotojai vertina nelegalų vaikų įvaikinimą ir kaip susidoroja su apribojimais ir pavojais, su kuriais susiduria savo darbe. Antriniai duomenys buvo gauti sniego gniūžtės pavyzdžiais ir literatūros analize, kurioje apžvelgiami nelegalaus įvaikinimo atvejai, suteikiant įžvalgų apie aukų patirtį. Kritinės teorijos perspektyva leidžia intravertiškai pažvelgti, kaip bendro dalyvavimo požiūris gali atnešti socialinę transformaciją, įtraukiant suinteresuotus subjektus, pavyzdžiui, specialistus, klientus ir akademikus, o ne naudojant autoritariškai orientuotą praktiką, ir šis metodas buvo laikomas tinkamu šiam tyrimui, siekiant ginti vaikus nuo viktimizacijos savo bendruomenėse. Galiausiai šis tyrimas rekomenduoja nemažai laiku pagrįstų strategijų, skirtų stiprinti vaiko teisių apsaugą Nigerijoje: skubią informavimo ir visuomenės sąmoningumo didinimo strategiją; tarpinę prevencinę ir gydymo priemonių nukentėjusiems ir galimoms aukoms strategiją ir galiausiai ilgalaikę transformuotos vaiko teisių apsaugos politikos strategiją.