| Abstract: | Lietuvos Respublikos Konstitucija, Europos Žmogaus Teisių Konvencija ir kiti tarptautiniai aktai yra apibrėžę saviraiškos laisvės sąvoką, apimančią laisvę reikšti įsitikinimus ir nuomonę. Tačiau tikslios ir konkrečios ribos nuo kurios saviraiškos laisvė peržengia ribas kritikuojant teisminę valdžią nėra nustatytos. Lietuvos teisiniame reguliavime įtvirtinti konkrečios nusikalstamos veikos požymiai yra tik vertinamojo pobūdžio, todėl nėra aišku kada teisminė kritika tampa neleistina ir užtraukia asmeniui baudžiamąją atsakomybę, o kada tai leistina teisminė kritika, kuri demokratinėje valstybėje yra būtina.
Šio darbo objektas - reglamentavimas, numatantis atsakomybę už nepagarbą teismui, tiriamas saviraiškos laisvės kontekste. Darbo tikslas - remiantis moksline literatūra, teismų praktika, teisės aktais identifikuoti kriterijus atribojant saviraiškos laisvę nuo neleistinos teisminės kritikos. Tyrime naudojami mokslinės literatūros analizės, lyginamasis, sisteminis analizės, apibendrinimo metodai.
Detaliai išanalizavus mokslinę literatūrą, teismų praktiką bei teisės aktus darytina išvada, kad saviraiškos laisvė nėra absoliuti ir turinti apribojimus, kurie yra taikomi pažeidžiant įstatymų normose nustatytas vertybes. Kai pastarosios pažeidžiamos, saviraiškos laisvė tampa neleistina teismine kritika, už tai asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn dėl nepagarbos teismui. Šiai nusikalstamos veikos sudėčiai reikalingi požymiai, kurie nėra aiškiai apibrėžti tiek įstatyme tiek teismų praktikoje. Dėl šios priežasties teismams sunku atriboti saviraiškos laisvę nuo neleistinos teisminės kritikos. Daugelyje bylų Lietuvos teismai remiasi šiais EŽTT suformuluotais principais: jei vienintelis tikslas įžeisti teisėją tai nuteisimas pagal Konvencijos 10 str. 2d yra teisinga; teisėjai turi didesnes kritikos ribas nei kiti visuomenės nariai; saviraiškos laisvė skirta ne tik „idėjoms“, „informacijai“, bet ir informacijai, kuri šokiruoja; teisėjai neturi imuniteto reiškiamai teisminei kritikai; proporcingumo principas taikomas siekiamam tikslui pasiekti; ar apribojimas atitiko „socialinį primygtinį poreikį“.
The Constitution of the Republic of Lithuania, the European Convention on Human Rights and other international acts have defined the concept of freedom of expression that includes freedom of beliefs and opinion. However, the precise and specific limits when the freedom of expression goes beyond when criticizing the judicial power is not fixed. The features of a specific criminal offence established in the Lithuanian legal regulation is only of the evaluative nature, therefore it is not clear when the judicial criticism is not allowed and incur an individual criminal responsibility, and when it is a permissible judicial criticism, which is necessary in a democratic state. Therefore, it is necessary to identify the criteria and features specified in a specific provision of the Criminal Code taking them under consideration if it possible to delimit the freedom of expression from the unauthorized judicial criticism or not.
The object of the thesis is the regulation of the criminal offence features specified in Article 232 of the Criminal Code of the Republic of Lithuania in the context of freedom of expression. The aim of the Master thesis is to establish the criteria for delimiting the freedom of expression from the unauthorized judicial criticism on the basis of scientific literature, case law and legislation. The study has involved the scientific literature analysis, comparative and systematic analysis and generalization methods.
After a detailed analysis of the scientific literature, the case law and legislation, it is concluded that the freedom of expression is not absolute and it has restrictions that are applied in violation of the values established in the laws. In this case, the freedom of expression becomes an impermissible judicial criticism for which a person can be prosecuted for disrespect to court, where the features of the offense, of opinion/fact, publicity, offensiveness are required. These signs are clearly defined neither in law, nor in the judicial practice. For this reason, the courts have difficulties in delimiting the freedom of expression from the unauthorized judicial criticism, in many cases the Lithuanian courts have based on the following principles formulated by the European Court of Human Rights: if the sole purpose is to insult the judge, the conviction under Article 10(2) of the Convention is correct; the judges have higher limits of criticism than other members of society; the freedom of expression is not only for “ideas” and “information”, but also for the information that is shocking; the judges do not have immunity against judicial criticism; the principle of proportionality is applied to reach the intended purpose; whether the limitation has matched with the “social urgent need”. Therefore, it must be concluded that the provision of disrespect to court valid in Lithuania restricts the freedom of expression, but this happens in order to protect the judiciary from undue and inadmissible criticism. |
