Please use this identifier to cite or link to this item:https://hdl.handle.net/20.500.12259/34766
Type of publication: Magistro darbas / Master thesis
Field of Science: Teisė / Law
Author(s): Norvila, Paulius
Title: Can certain retaliatory measures by the victim state against its aggressor be considered as an abuse of its right to self-defence?
Other Title: Ar tam tikri nukentėjusios valstybės atsakomieji veiksmai prieš valstybę agresorę gali būti laikomi piktnaudžiavimu savigynos teise?
Extent: 50 p.
Date: 1-Jun-2017
Event: Vytauto Didžiojo universitetas. Teisės fakultetas
Keywords: Public international law;Customary international law;Individual self-defence;Collective self-defence;Anticipatory self-defence;Tarptautinė viešoji teisė;Paprotinė tarptautinė teisė;Individuali savigyna;Kolektyvinė savigyna;Išankstinė savigyna
Abstract: During times when conflict between different States is almost constant in the world and different disputes remain to be solved through diplomacy and international agreements, more recurring instances can be found, where at least one State, no matter the taken measures to protect itself, constantly defends its actions by claiming that it was being done in accordance with its inherent right to self-defence. Whether that is a valid and legal justification, mainly depends on: measures and weaponry, taken in order to defend itself (principle of proportionality) and the overall necessity (use of force was necessary and by itself – inevitable). Self-defence, as a legal countermeasure or legal justification to use force in order to escape or protect yourself or others from imminent danger, as a concept, has existed long and throughout history. It must be stated, that it is not just a domestic custom, but it is also one of the main principles and rights, established by customary international law. All States possess an inherent right to self-defence, individual and/or collective. Such right is established, mainly, in the Article 51 of the Charter of the United Nations. The main objectives of this thesis is to understand the concept of State self-defence as a whole (legal origin and acts, procedure, principles), to try to find any possible ways to abuse the said right and to try to find the possible limitations, if there are any, to it. Throughout this paper, most of the attention shall be given to the analysis of the existing and most recent court practice, observation of the newest and most up to date legal documents and papers. This paper will try to answer the main problem that was established - is the State right to inherent self-defence absolute and can the victim State abuse this right?
Šiuo laikmečiu, tarptautiniai konfliktai tarp skirtingų valstybių yra beveik nuolatinis bei nenutrūkstamas reiškinys. Kai kurie vykstantys konfliktai bei nesutarimai tarp valstybių išlieka neišspręsti, arba priešingai - konfliktų eiga progresyviai blogėja. Šiuo metu galima atrasti vis dažniau pasikartojančių atvejų, kuomet bent viena konflikto dalyvė (valstybė) gina savo karinius veiksmus pabrėždama, kad minėtieji kariniai veiksmai buvo priimti sparčiam vykdymui dėl šios valstybės individualios ar kolektyvinės savigynos ir siekiant apsisaugoti nuo tolimesnių kitos valstybės (agresorės) karinių veiksmų. Ar šis argumentas turi teisėtą pagrindą, galiausiai lemia du pagrindiniai veiksniai: besiginančios valstybės veiksmų apimtis ir ginkluotė, kuriais siekiama apsiginti ar galimai apginti kitą valstybę (proporcingumo principas), bei pačių veiksmų būtinumas (būtinumo principas). Savigyna (arba būtinoji gintis ar būtinasis reikalingumas) iš esmės leidžia asmeniui panaudoti pavojingumui proporcingą jėgą ar veiksmus, nepriklausomai nuo jų teisėtumo, siekiant tikslo išvengti žalos ar pavojaus sau, arba aplinkiniams. Savigyna kaip teisinis argumentas kartu yra ir viena iš aplinkybių, šalinančių baudžiamąją atsakomybę. Asmens savigyna nėra moderni teisinė naujovė daugelio valstybių jurisdikcijose ir ši sąvoka bei principas, iš istorinės pusės, egzistavo bent nuo senovės Romos laikų. Pagal šį principą, kuris tarptautiniu mąstu yra kartu pripažintinas ir kaip prigimtinė teisė, nuo gręsiančios atsakomybės gali gintis tiek valstybių piliečiai, tiek pačios valstybės (individualiai ginančios save, arba kolektyviniu būdu ginančios kitas valstybes). Pažymėtina, kad minėtieji savigynos, būtinosios ginties, arba būtinojo reikalingumo principai (ir įstatymai) neegzistuoja tik kaip municipaliniai (priklausantys tam tikriems miestams ar regionams) ar lokaliniai (vietiniai) papročiai ar tradicijos, bet šie principai kartu yra ir dalis tarptautinės teisės principų, įtvirtintų Jungtinių Tautų Organizacijos Chartijoje (toliau - Chartija) ir pripažintini didžiojoje daugumoje pasaulio valstybių bei valstybių narių, priklausančių Jungtinių Tautų Organizacijai (toliau - Organizacija). Pagal Chartijos 51 straipsnio nuostatas, visos Organizacijos valstybės narės turi prigimtinę teisę imtis kolektyvinės, arba individualios savigynos įvykus ginkluotam užpuolimui. Ši prigimtinė teisė, nors ir aiškiai apibrėžta kaip teisė, nevaržoma kitomis Chartijos nuostatomis, dažnai susiduria su teisinėmis spragomis, kuomet yra sprendžiamas savigynos tarp valstybių panaudojimo pagrįstumo ir teisėtumo klausimas. Šiuos klausimus tarptautiniu lygmeniu sprendžia Tarptautinis Teisingumo Teismas (toliau - Teismas), pagrindinis Organizacijos teisminis organas, įkurtas pagal Chartijos 92 straipsnio nuostatas. Dažniausiai užduodami klausimai, susiję su aptarta prigimtine teise bet kuriai valstybei imtis savigynos veiksmų, yra klausimai dėl tarptautinių šių valstybės savigynos limitų. Savigynos ribos nėra apibrėžtos jokiame tarptautiniame įstatyme, todėl jas aiškinti tenka Teismui per savo teisminę praktiką bylose, susijusiose su valstybės savigyna ir galimu šios savigynos peržengimu. Vienas pagrindinių klausimų ir problemų šiame darbe yra išsiaiškinti, ar ši prigimtinė teisė turi ir gali turėti teisines ribas, ar jas peržengusi valstybė, kuri naudoja savigyną prieš kitą valstybę (agresorę), gali būti pripažinta piktnaudžiaujanti šia teise, ar dėl tokių galimų prigimtinės teisės “peržengimų” valstybei gali grėsti tarptautinė atsakomybė ir ar tam tikros pasipriešinimo priemonės gali būti pripažintinos kaip savigynos teisės piktnaudžiavimų ir/ar ribų peržengimu? Prieš atliktą tyrimą iškelta hipotezė - Jungtinių Tautų Organizacijos valstybės narės gali pasinaudoti prigimtine savigynos teise tik tam tikrais aiškaus pavojaus atvejais ir ši teisė jokiomis aplinkybėmis negali būti ribojama, todėl užpultos valstybės veiksmai, siekiant individualios, arba kolektyvinės apsaugos, nėra ribojami ir savigynos atveju - visuomet leidžiami nepriklausomai nuo jų galimo neproporcingumo. Šiame magistro darbe, norint atskleisti iškeltas problemas pirmiausia bus nagrinėjama prigimtinės savigynos teisės istoriniai pagrindai ir šaltiniai, siekiant išsiaiškinti minėtos teisės egzistavimo būtinumą, augimą bei vystymąsi tarptautiniu lygmeniu. Vėliau bus aptariama modernioji šio principo ir teisės plėtra ir tolimesnė teisinė raida. Išsiaiškinus istorinę šio principo “evoliuciją”, šiame darbe toliau bus tiriamos bei tikslinamos tam tikros tarptautinės procedūros, kurių valstybės privalo laikytis norint pradėti konkrečius veiksmus siekiant taikyti savigyną (ginkluoto užpuolimo atveju). Vėliau bus analizuojamos Teismo išspręstos bylos, kuriose buvo nagrinėjami klausimai dėl valstybės individualios ar kolektyvinės savigynos taikymo ir galimų šios teisės ir principo apribojimų. Siekiant kuo tiksliau atskleisti tyrime iškeltus klausimus ir problemas, kartu bus analizuojami naujausios teisės mokslininkų knygos bei straipsniai, susiję su minėtosios teisės taikymu ir galimais jos limitais. Šiame baigiamąjame darbe bus naudojami: analitinis, lyginamasis ir istorinis metodai. Tyrimo metu buvo nustatya, kad Organizacijos valstybės narės, veikdamos pagal Chartijos 51 straipsnį, privalo vadovautis tarptautinės teisės principais ir papročiais dėl šių veiksmų reikalingumo ir proporcingumo. Teismas visais atvejais, kuomet byloje valstybė narė gina savo karinius veiksmus, atliktus prieš kitą valstybę savigynos pagrindu, nustato minėtųjų veiksmų pobūdį - veiksmų reikalingumą bei proporcingumą. Nustačius, kad veiksmai buvo iš esmės nereikalingi (buvo galimybė taikiai išspręsti iškilusį ginčą), arba neproporcingi (pasipriešinimui naudota ginkluotė buvo daugelį kartų galingesnė ir destruktyvesnė, nei valstybės (agresorės) ataka), Teismas atmeta valstybės narės argumentus dėl savigynos atitinkamoje byloje ir veiksmus kvalifikuoja kaip Chartijos 51 ir/ar 2(4) straipsnių pažeidimą, agresijos aktą ir/ar neteisėtu jėgos grasinimu ar panaudojimu, dėl ko nusikaltusiai valstybei narei Teismas gali atitinkamai nustatyti išmokėti reparacijas nuo savigynos veiksmų nukentėjusios valstybės naudai. Esant kolektyvinės savigynos atvejui, trečioji šalis (valstybė narė), norėdama padėti kitai valstybei narei vykdyti savigynos veiksmus, privalo sulaukti nuo tų veiksmų kenčiančios valstybės narės deklaracijos apie užpuolimą ir vėliau - prašymo kitų valstybių narių prisidėti ir padėti vykdant kolektyvinę savigyną. Žinant pagrindinius valstybių savigynos teisės limitus, yra aišku, kad tam tikros priemonės (akivaizdžiai nereikalingos ir/ar neproporcingos vykdant valstybinę savigyną) gali būti Teismo pripažintos, kaip savigynos teisės piktnaudžiavimas ir minėtosios teisės “ribų peržengimas”. Tyrimo metu taipogi buvo nustatyta, kad Chartijoje numatytos teisės ir pareigos, susijusios su valstybių narių savigyna, tarptautiniu saugumu ir taika, išlieka problematiškom dėl tam tikrų sąvokų neaiškaus apibrėžimo ir nuolatinių diskusijų dėl šių apibrėžimų neatitikimo su tarptautinės teisės papročiais ir Teismo praktika, kas lemia tam tikras teisės spragas bylose dėl valstybės narės savigynos. Baigiamąjame darbe iškelta hipotezė buvo klaidinga, kadangi valstybių narių veiksmai, siekiant individualios, arba kolektyvinės apsaugos yra ribojami tiek tarptautinių principų ir papročių dėl savigynos veiksmų reikalingumo ir proporcingumo, tiek egzistuojančiais teisės aktais (Jungtinių Tautų Organizacijos Chartijos 2 straipsnio 4 dalis, 51 straipsnis, 94 straipsnio 1 ir 2 dalys), dėl kurių valstybė narė, naudodamasi prigimtine savigynos teise, negali teisėtai naudoti neproporcingo lygio pasipriešinimo, o tik tokį lygį, kurio dėka būtų galima pasiekti savigynos pagrindinius tikslus - apsiginti nuo ginkluotos atakos ir palaikyti savo valstybės teritorinę santvarką bei politinę nepriklausomybę. Galiausiai, dėl esminių vykdymo mechanizmų trūkumo tarptautinėje teisėje bei Saugumo Taryboje esančių penkių nuolatinių valstybių narių galios (veto teisės), Teismo sprendimai, atsakingų valstybių narių gali būti visiškai nevykdomi už tarptautinius teisės pažeidimus dėl savigynos ribų peržengimo. Tokie tarptautinės teisės trūkumai duoda kelią tolimesniam atsakingų valstybių nesąžiningam (ir atitinkamai nebaudžiamam) elgesiui.
Internet: https://eltalpykla.vdu.lt/1/34766
https://hdl.handle.net/20.500.12259/34766
Appears in Collections:2017 m. (TF mag.)

Files in This Item:
paulius_norvila_md.pdf2.46 MBAdobe PDF   Restricted AccessView/Open

Show full item record

Page view(s)

154
checked on Mar 28, 2020

Download(s)

2
checked on Mar 28, 2020

Google ScholarTM

Check


Items in DSpace are protected by copyright, with all rights reserved, unless otherwise indicated.