| Abstract: | The main aim of this work was to give an answer to the raised hypothesis of organ trade constituting a fundamental human rights violation. To achieve this various legislations directed at the subject of organ trade, as well various cases of organ trade and organ trafficking around the world were analysed and the impact they had on legal side and in terms of respecting the fundamental human rights was assessed.
In the first part of the work, various cases regarding unlawful organ removal and trade were discussed. Chinese Falun Gong case showed how the government could exploit convicted criminals and religious groups by passing legislations allowing their organ harvest and creating a secret transplant system across country‘s hospitals. Indian Gurgaon trafficking network case showed how people from poor social classes can be unlawfully exploited for their organs. Kosovar case showed the exploitation of ethnic groups with intent to sell their organs. Finally, Latvian case of unlawful tissue removal showed that European Convention of Human Rights can be interpreted by courts in matters relating to human body part trafficking in abscence of international legislation meant specifically for organ trade.
In the second part of the work, various legally binding and non-binding domestic and international legislations in relation to organ trade that are currently made were analysed.
Finally, it was concluded that hypothesis of organ trade constituting a fundamental human rights violation is confirmed. Also, analysis in work has shown that an unified international legislation regarding organ trade is needed, so an exemplary law model based on domestic examples and scietific literature is given.
Visam pasaulyje siaučiant Antrajam Pasauliniam karui, tuomečiam JAV prezidentui Franklinui Ruzveltui reikėjo sugalvoti pateisinimą JAV karinių pajėgų intervencijai į šį konfliktą, kadangi tuo metu šioje šalyje galiojo įvairūs šalies neutralumą užtikrinantys įstatymai. 1941-ųjų sausio 6 d. Ruzveltas kreipėsi į tautą pareikšdamas, kad joks amerikietis negali ramiai stovėti ir tikėtis iš diktatorių žodžio laisvės, laisvės nuo baimės, norų laisvės ar religinės laisvės. Ši kalba vėliau įgavo „Keturių laisvių kalbos“ vardą, o joje paminėtos laisvės tapo pamatinėmis žmogaus laisvėmis, galiausiai istorijos eigoje evoliucionavo į „Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją“, kuri šiuo metu yra kaip visų tarptautiniu lygmeniu pripažįstamų pamatinių žmogaus teisių sąrašas. Prekyba organais yra sąvoka, kuria apibūdinamas platus sąrašas veiksmų, kuriais komercializuojami žmogaus organai ir kitos kūno dalys siekiant juos persodinti kitam žmogui. Šie veiksmai neretai įvairiomis formomis atliekami būdais, kurie gali suponuoti žmogaus teisių pažeidimą. Tarp tokių patenka tokie atvejai kaip žmonių gabenimas norint išoperuoti jų organus pardavimui, persodinimų turizmas, kai pacientai keliauja į kitas šalis, kad galėtų pasidaryti neteisėtas organų persodinimo operacijas ir kt. Tokie atvejai vyksta dėl didelio organų stygiaus pasaulyje, kadangi iš altruistiškų donorų gaunamų organų nei iš tolo nepakanka patenkinti organų „paklausai“ ir dėl to asmenys, kuriems reikalingi nauji organai, kad galėtų išgyventi imasi kraštutinių veiksmų.
Pagrindinis darbo tikslas buvo atsakymo į išsikeltą hipotezę, jog prekyba organais pažeidžia pamatines žmogaus teises, paieškos. Darbu taip pat buvo siekta aprašyti pamatines žmogaus teises, jų hierarchiją ir tipus, apibrėžti prekybą organais, jos ypatybes ir tipus, analizuoti kaip prekyba organais gali pažeisti žmogaus teises ir sukurti pavyzdinį modelį tarptautiniam prekybos organais reguliavimui. Moksliniame darbe buvo naudojami lyginamosios analizės, dokumentų analizės ir loginės analizės tyrimo metodai. Hipotezės patvirtinimo ar atmetimo tikslu darbe buvo analizuojami jau egzistuojantys įstatymai ir tarptautinės sutartys, reguliuojančios prekybą organais pasaulyje atskirų šalių ir tarptautiniais lygmenimis, taip pat buvo nagrinėjami įvairūs atvejai ir bylos iš įvairių pasaulio šalių, susijusios su organų prekyba ir gabenimu bei buvo įvertinta jų įtaka tarptautinei teisei ir jų santykis su pamatinių žmogaus teisių saugojimu.
Pirmoje darbo dalyje yra analizuojami įvairūs atvejai ir bylos, susiję su neteisėtu organų pašalinimu iš žmonių ir prekyba žmogaus kūno dalimis. Darbe aptariami Kinijoje, Indijoje, Kosove ir Latvijoje vykę atvejai, susiję su žmogaus teisių pažeidimu ir organų prekyba. Kinijoje įstatymai leidžia iš nuteistųjų mirties bausme kalinių paimti organus kaip iš donorų, taip pat, įstatymai draudžia išpažinti vieną „Qigong“ religijos atšakų – „Falun Gong“. Įvairūs pranešimai ir tyrimai praneša, kad Kinija turi išvysčiusi slaptą sistemą savo ligoninės, kur nelegaliai yra persodinami šios krypties pasekėjų, nuteistų ir dėl įvairių priežasčių mirusių laisvės atėmimo įstaigose, organai. Indijoje 2008-aisiais buvo atskleistas nelegalus prekybos organais ir transplantacijos operacijų atlikimo tinklas, kur buvo išnaudojami neturtingiausi benamiai indai, jiems pažadant darbą ir susitikus per darbo pokalbį atskleidžiant, kad darbo nėra ir galima užsidirbt atiduodant savo organus. Galiausiai, atlikus šias procedūras, šie asmenys būdavo paleidžiami nedavus žadėto atlygio arba sakant, kad jis bus duotas tik jei šie ras dar keletą žmonių, kurie sutiktų atiduoti organus už siūlomą atlygį. Kosove, įvairių šaltinių teigimu, vykstant Kosovo nepriklausomybės karui, „Kosovo Išlaisvinimo armija“ gabendavo jaunus karo belaisvius serbus į šiaurės Albaniją ir ten pašalindavo jų organus, o juos pačius nužudydavo. Prie šio atveju pateikiama ir analizė, kodėl prekyba organais bent jau artimiausioje ateityje netaps Tarptautinio baudžiamojo teismo juridikcijos dalimi. Galiausiai, pirmoje darbo dalyje analizuojamas Latvijos atvejis ir Europos Žmogaus Teisių teismo byla, kurioje neleistinai buvo pašalinta dalis medžiagų iš avarijoje žuvusio vyro kūno. Byla parodė, kad dabartinėje situacijoje, kai trūksta tiesiogiai prekybai organais skirto tarptautinio įstatymo, teismas gali remtis ir interpretuoti Europos žmogaus teisių konvencijos straipsniais gindamas artimųjų ir paties velionio teises. Pripažinta, kad nesuteikimas tinkamų salygų artimiesiems nesutikti su mirusiojo kūno dalių pašalinimu suteikiant tokia teisę šalies įstatymuose pažeidžia artimųjų teises į asmeninį gyvenimą.
Antroje darbo dalyje yra aptariami įvairūs egzistuojantys įstatymai, tarptautinės sutartys ir rekomendacijos, veikiantys vietiniu šalių ir tarptautiniu lygmenimis. Pažymėtina yra 2015 metais Europos Tarybos sudaryta sutartis, kuri draudžia bet kokią žmogaus organų ir kitų jo kūno dalių komercializaciją. Tai yra pirma tarptautinė sutartis susijusi su žmogaus organų gabenimu ir pardavimu. Šiuo metu ji dar neturi galios, kadangi kol kas ji yra pasirašyta 18 šalių iš kurių tik Albanija ją yra ratifikavusi, o įsigaliojimui reikia 5 ratifikavimų iš kurių 3 turi būti Europos Tarybos šalys. Taip pat, verta atkreipti dėmesį į pastaraisiais metais Australijoje, Singapūre, Izraelyje ir Pakistane priimtus įstatymus, leidžiančius tam tikras finansines ir socialines lengvatas iš valstybės asmenims, kurie sutinka būti organų donorais. Izraelyje šie įstatymai jau davė rezultatų didinant žmonių, sutikusių būti donorais skaičių ir mažinant užsienyje Izraelio piliečių daromų organų persodinimo operacijų skaičių. Šioje darbo dalyje taip pat apžvelgiami JAV teisės aktai, Stambulo deklaracija, ir pasaulyje galiojantys įstatymai, saugantys nepilnamečių asmenų teises, susijusias su prekyba organais.
Galiausiai, remiantis nagrinėtais žmogaus teisių pažeidimo, susijusio su prekyba organais pavyzdžiais, buvo prieita išvados, kad hipotezė, jog prekyba organais pažeidžia pamatines žmogaus teises yra patvirtinta. Taip pat, remiantis darbe atlikta analize paaiškėjo, kad yra reikalingas bendras tarptautinis įstatymas, reguliuojantis prekybą organais supranacionaliniu lygmeniu, todėl yra pateikiamas pavyzdinis šio įstatymo modelis paremtas valstybių praktika ir moksline literatūra. Šis modelis nustato valstybėms suteikti finansines ir socialines lengvatas skatinant didinti donorų skaičių ir bendrą žmonių norą būti neatlygintinais organų donorais, taip pat turėtų labiau koncentruotis ne į galutinį rezultatą (prekybą organais), o į patį tikslą ir žmonių ar organų nelegalaus gabenimo esmę – išnaudojimą. Turėtų būti pateikiami aiškūs ir universalūs sąvokų paaiškinimai, šalims leidžiama kooperuotis persekiojant ir teisiant įstatymą pažeidusius asmenis ir pristatyti prasmingas sankcijas už įstatyme numatytų normų nesilaikymą. Tuo tarpu, kol toks įstatymas neegzistuoja, remiantis Elberte prieš Latviją bylos pavyzdžiu, asmenys gali ginti savo teisės, atvejuose, susijusiuose su prekyba organais remdamiesi Europos Žmogaus Teisių konvencija. |
