Ar šiuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas tinkamai reguliuoja elektroninius pinigus ir juos leidžiančių institucijų veiklą?

Šiame informacijos amžiuje, tobulėjančios technologijos neaplenkia praktiškai nė vienos gyvenimo srities. Ne išimtis ir atsiskaitymai, kurie bėgant amžiams keitėsi nuo visiškai primityvių, natūrinių mainų iki šiuo metu taip išpopuliarėjusių elektroninių atsiskaitymų. Pradeda plisti nuomonė, kad visuomenė greitai visiškai atsisakys grynųjų pinigų ir pereis prie visuomenės be grynųjų pinigų (cashless society), o visi atsiskaitymai vyks tik informacijos, kuria bus perduodama vertė keitimusi. Šiuo metu jau yra žengtas rimtas žingsnis link to ir vis labiau populiarėja vadinamieji elektroniniai pinigai. Tai paprasta, greita, nereikalaujanti daug vietos piniginėje atsiskaitymo priemonė, kurios privalumais jau spėjo įsitikinti didelė dalis visuomenės. Kaip ir kiekvienam naujam reiškiniui, o tuo labiau susijusiam su finansais privalu nustatyti jo leidimo, naudojimo, apsaugos taisykles. Europos Sąjungoje elektroniniai pinigai pirmą kartą buvo reglamentuoti tik 2000 metais, įvedus Direktyvą 2000/46/EB, nors ir buvo abejojančių ar tikslinga taip anksti nustatyti taisykles tokiai jaunai atsiskaitymo priemonei, tačiau Europos Taryba ir Europos Centrinis Bankas laikėsi priešingos nuomonės. Buvo tikimasi, kad anksti nustačius teisinį reglamentavimą ir užtikrinus, kad elektroninių pinigų leidyba ir juos leidžiančios institucijos turės aiškias taisykles, Europa greitai taps pirmaujančia elektroninių pinigų rinka pasaulyje. Deja, vos pasirodžius pirmajai Direktyvai iškart buvo pastebėta daugybė jos netikslumų ir klaidų, kurios, kitaip nei Direktyvą patvirtinant tikėjosi ir planavo Europos Taryba ne spartino elektroninių pinigų plėtrą ir naujų juos leidžiančių institucijų kūrimosi aktyvumą, o turėjo praktiškai atvirkštinį efektą. Direktyvoje trūko aiškumo, pats elektroninių pinigų apibrėžimas buvo ydingas ir paliekantis daug vietos interpretacijoms, nespėjantis su technologinėmis naujovėmis. Direktyva buvo nepatraukli ir naujai besikuriančioms įstaigoms, kadangi draudė joms verstis bet kokia kita veikla, nustatė joms nepagrįstai griežtus reikalavimus. Praėjus beveik dešimtmečiui nuo pirmosios elektroninių pinigų Direktyvos, konsultuojantis su jau veikiančiomis elektroninių pinigų įstaigomis ir valstybėmis narėmis Europos Taryba pristatė naują ir patobulintą elektroninių pinigų Direktyvą 2009/110/EB. Joje buvo ištaisytos ir pakeistos daugiausiai prieštaringų vertinimų susilaukusios spragos, įvesta nauja elektroninių pinigų sąvoka, kuri kaip tikimasi, greitai nepraras savo aktualumo. Sušvelninti reikalavimai elektroninius pinigus leidžiančioms įstaigoms, numatytos lankstesnės galimybės kurtis naujoms, mažoms, šia veikla užsiimti norinčioms įstaigoms. Šiame darbe ne tik aptariamos pirmojoje Direktyvoje padarytos klaidos ar paliktos spragos ir bandymai jas taisyti antrąja Direktyva, tačiau ir analizuojama dabartinio teisinio reglamentavimo įtaka tiek šiai jaunai mokėjimo priemonei (elektroniniams pinigams), tiek juos leidžiančioms institucijoms.

In this age of information, there are practically no situations in life that haven’t been touched or enriched with technology. Payment technology is no exception. Throughout the ages payment system (as we call it now) developed from primitive trade, to electronic payment systems that we have nowadays. There is a strong belief, that soon society will get rid of cash and will move forward to become a cashless society, all of the payments will become a trade of information, which will have a value stored in it. Currently, there’s a huge leap towards a cashless society and electronic money comes into play. It’s an easy to operate, fast, and conventional mean of payment. More and more people discovers its advantages. As of any new phenomenon, especially if one is linked with finances there has to be a legal regulation for it. EU first regulated e-money only in 2000, when Directive 2000/46/EB was introduced, although there were skeptics who believed that such a new mean of payment should be regulated at all, but EU and ECB though differently. They believed, that regulating e-money in its early stages will have a positive impact in its development and soon Europe will become a leader of e-money market. Sadly, as soon as the new Directive was out, many mistakes and inaccuracies was spotted. While it was believed that the Directive will make electronic money market grow faster and new electronic money institutions will begin to sprout, but it had a completely different outcome. The Directive wasn’t clear enough, even the definition of e-money was flawed, open to interpretation and already almost irrelevant because of the newly developed technology. The Directive wasn’t attractive to new electronic money institutions as well, because it banned them from doing anything else than issuing e-money and set unreasonably strict rules for them. Almost a decade passed since the say the first e-money Directive was introduced, after an extensive consultation with institutions that were issuing e-money at the time, and other member states, EU presented the new and improves e-money Directive 2009/110/EB. It had most of the flaws fixed, there was a new definition of e-money, which hopefully won’t become outdated soon. The strict rules for new e-money issuers was eased, and there was set a lot better grounds for new, small e-money issuers. In this thesis I will not only be discussing about the mistakes and flaws made in first e-money Directive, or how they were fixing them in the second e-money Directive, but the full analysis on the current legal regulation of e-money and its issuers will be made.