| Abstract: | Principle of confidentiality is one of the major benefits of arbitration proceedings and arbitration awards. It this one of the major reason why parties while determines an agreement in order to settle their disputes, chooses arbitration instead of public judicial proceedings.
Many arguments are in favour of wider duty of confidentiality, saying that the benefits of privacy are acknowledged even if the express rule of confidentiality is missing from the arbitration agreement. The issue of confidentiality has to be decided on a case-by-case basis and take into consideration both sides’ interest. Thus the aim of this paper was to do research whether the confidentiality in international commercial arbitration violates public policy. In order to provide an answer, the focus of this paper was to provide as comprehensive analysis as possible. This analysis was done by: 1) providing short examination of rules regarding confidentiality; 2) detailed and extensive analysis of public policy exception; 3) analysing case-law and the arguments against confidentiality.
Based on the research and analyses stated in the five chapters of this writing, it is possible to draw conclusions:
1. Even that the principle of confidentiality in international commercial arbitration is one of the main reasons why parties choose arbitration we need to mention that there are many issues involving confidentiality. There are no solidified rules regarding confidentiality, parties can choose from great amount of rules, depending of what extent of confidentiality they require which results in inconsistency in legal practices and the awards.
2. In this work we reached a conclusion that confidentiality in international commercial arbitration does not make arbitration proceedings per se illegal and that this principle does not violate public policy. In this work it is imposed that is more reasonable to use arbitration proceedings instead of litigation in courts, because it is more effective than courts, also arbitration proceedings provide judges with more experience in many different disputes.
3. From the analyses of case-law and articles we can terminate that the principle of confidentiality in arbitration also has negative aspects. Confidentiality limits the knowledge of law application in proceedings, because the arbitration awards are confidential; limits law precedent, which means that both lawyers and students are not able to rely on the arbitration cases; promotes corruption between investing companies and States Parties, as disputes and all the documents are confidential, so therefore the state avoids the obligation to inform the public about the participation and disputes in the arbitration proceedings.
4. Transparency in international commercial arbitration is required. More unified rules explaining the scope of confidentiality in arbitration should appear. There is a solution to amend New York Convention in order to make strict line between what disputes could be examined in arbitration and what cases should be dismissed on the ground of public policy.
5. Also as European Court of Human Rights practise gives as a right to say that even the public interest in the cases which are in arbitration does not make the proceedings per se illegal, but as mentioned above we should legitimate general rules regarding disputes where the issue of public policy appears.
6. On the analysis of the materials we can affirm that the public policy exemption in arbitration is not fully guaranteed. According to the data there are no generally applicable rules, each country sets individual laws regarding public policy, and rules how to apply this exception to arbitration. Also regarding the public policy exception in Lithuania, we need to acknowledge that Lithuania relays on The New York Convention as a ground for public policy exception interpretation. One of the suggestions would be to create international legal rules, which would govern all arbitration proceedings parties and proceedings regarding public policy.
In this master thesis we come to conclusion that the principle of confidentiality does not violate public policy, but it should be used with the respect to public policy. To protect public policy and reduce corruption in arbitration proceedings we should create unified international law rules regarding the principle of confidentiality and public policy exception.
Šiame teisės magistro darbe (toliau- Darbas) yra keliamas klausimas – ar konfidencialumo principas tarptauniame komerciniame arbitraže prieštarauja viešajam interesui? Darbo tikslas – atlikti tyrimą, įvertinti materialinį bei teisinį konfidencialumo principo ir viešojo intereso taikymą arbitraže ir pateikti šiai temai aktualių teisės aktų ir teismų priimtų sprendimų analizę, atsakyti į iškeltą klausimą ir pateikti galimus pasiūlymus ir išvadas.
Tarptautinėje teisinėje bendruomenėje arbitražas yra laikomas vienu populiariausių alternatyvių ginčo sprendimo būdų. Argumentai pasirenkant arbitražą dažniausiai būna, kad arbitražo procedūros yra greitesnės nei teisminis ginčo nagrinėjimas, šalys privačiai (konfidencialiai) nagrinėja ginčą (kas yra bene didžiausias arbitražo privalumas) ir arbitražo sprendimai yra neskundžiami. Taip pat šalys gali pasirinkti jiems priimtiniausias procedūros taisykles bei taikomą teisę. Dauguma įmonių ir didžiųjų korporacijų yra pasirinkę arbitražą kaip galimai iškilsiančių ginčų sprendimo būdą, kai kurios korporacijos turi net savo vidinį arbitrą, kuris nagrinėja ginčus tarp kompanijos ir vartotojo. Tačiau sprendžiant ginčus arbitraže iškyla ir neigiami šio alternatyvaus ginčų sprendimų būdo požymiai. Ginčą sprendžiant privačiai visi arbitraže naudojami dokumentai tampa konfidencialūs, jų negalima panaudoti kitame ginčo nagrinėjime, taip pat arbitražo priimti sprendimai yra konfidencialūs, kas reiškia, kad teisinė praktika tais klausimais yra nepasiekiama ir nėra aišku kaip taikomos teisės normos. Taip pat kyla klausimas kai ginče atsiranda viešasis interesas, ar procesas privalo tapti viešu. Dažnai arbitražinė išlyga yra naudojama sudarant sutartis tarp valstybių šalių ir investuojančių kompanijų. Ginčai kyla kai mokėsčių mokėtojų pinigais yra padengiami arbitražo teismo priimti sprendimai.
Viešojo intereso klausimas komerciniame arbitraže yra jautri tema. Yra keliami klausimai, galbūt konfidencialumo principo naudojimas yra tik siekis paslėpti korupciją tarp valstybių šalių ir investuojančių įmonių, gal tuo siekiama apsaugoti multimilijoninių korporacijų reputaciją, neviešinant ginčų vartotojams. Galiausiai šios diskusijos privedė prie pasiskirstymo į dvi aiškias barikadų puses – palaikančius ir skatinančius konfidencialumą arbitraže bei tam prieštaraujančius.
Šiame darbe atsižvelgiama į tai, kad konfidencialumo principo taikymas arbitraže nėra tiksliai apibrėžtas ir nėra aiškių ribų dėl viešojo intereso apsaugojimo. Įžangoje pateikiama trumpa bendro pobūdžio informacija apie arbitražo istoriją, taip pat kokios taisyklės ir kaip arbitražo procedūros yra taikomos skirtingose ginčų nagrinėjimo institucijose.
Siekiant darbe nustatytų tikslų įgyvendinimo buvo naudojami šie teoriniai ir empiriniai tyrimo metodai: 1) lingvistinis teisės aiškinimo metodas; 2) analogijos metodas; 3) sisteminiai analizės metodai; 4) loginis ir analitinis metodai; 5) mokslinės literatūros analizė ir kt.
Remiantis atliktais tyrimais ir analize, pateikta penkiuose šio rašto darbo skyriuose, galima daryti šias išvadas:
1. Nors konfidencialumo principas komerciniame arbitraže yra vienas iš pagrindinių faktorių renkantis šį ginčų sprendimo būdą, reikia paminėti, kad tuo pačiu kyla ir daugybė problemų. Darbe formuojama išvada, kad reikia nustatyti tikslias ribas ir bendrą reglamentavimą, kuris nurodytų aiškias ribas dėl principo taikymo, kuris būtų taikomas visose šalyse, kuriose naudojamas arbitražas bei ginčų nagrinėjimo institucijose, siekiant apsaugoti viešąjį interesą.
2. Darbe formuojama išvada, kad konfidencialumo principas arbitraže nedaro ginčų sprendimo būdo per se nesąžiningu ar neleistinu ir neprieštarauja viešajam interesui. Priešingai, šis darbas visapusiškai skatina naudoti abitražą kaip teigiamą alternatyvą teismui. Kalbant apie ginčus, darbe laikomasi nuomonės, kad arbitražas gali tapti efektyvesne institucija už teismą. Reziumuojama, kad minėtu atveju arbitras būtų geresnis šios srities specialistas nei teismo teisėjas, nes arbitro žinios telkiamos vienoje konkrečioje srityje.
3. Atlikus bylų ir straipsnių analizes paaiškėjo, kad konfidencialumo principas arbitraže turi ir neigiamų aspektų. Konfidencialumas riboja tikslingą teisės normų taikymą, nes arbitražo sprendimai yra konfidencialūs; nekuriamas precedentas, tai reiškia, kad tiek teisininkai, tiek studentai neturi galimybės remtis arbitražo teismų praktika; skatina korupciją tarp investuojančių kompanijų ir valstybių šalių, nes ginčai ir visi dokumentai naudoti arbitraže yra konfidencialūs, taip valstybė išvengia pareigos informuoti visuomenę apie dalyvavimą arbitražo procesuose.
4. Šiame darbe pateikta bylų analizė ir sprendimai leidžia daryti išvadą, kad konfidencialumo principo taikymas arbitraže nedaro privačių arbitražo procedūrų per se neleistinomis ar nesąžiningomis, tačiau nėra aiškių ir bendrai naudojamų teisės aktų, nurodančių tikslius pagrindus, kada arbitražo teismo sprendimas galėtų būti panaikintas.
5. Būtina paminėti, kad nėra vientiso konfidencialumo principo reglamentavimo ir jo sąvoka kiekvienuose arbitražo taisyklėse yra vis kitokia. Tai sąlygoja nevientisą teisės taikymą ir vienas kitam prieštaraujančius teismo sprendimus.
6. Išanalizavus pateiktus šaltinius galima teigti, kad viešojo intereso išimties taikymas arbitraže nėra pilnai užtikrintas. Taip pat būtina paminėti, kad Lietuvos Respublikoje yra nusistovėjusi praktika dėl viešojo intereso išimties arbitraže. Teismai remiasi Niujorko Konvencijos nuostatomis, kurios nurodo, kad viešasis interesas yra pažeidžiamas kuomet yra pažeidžiami bendrieji tarptautiniai teisės principai. Remiantis duomenimis nėra jokių bendrai taikomų taisyklių ar įstatymų, kiekviena šalis individualiai nusistato, kas yra viešasas interesas (viešoji tvarka) ir kaip taikys tokią išimtį arbitraže.
Taigi, šio teisės magistro darbo nuomone, konfidencialumo principas nepažeidžia viešojo intereso ir turėtų būti taikomas arbitraže, tačiau siekiant apsaugoti viešąjį interesą turėtų būti sukurtos bendrai taikytinos teisės taisyklės visoms arbitražo procedūroms, siekiant apsaugoti viešąjį interesą ir nubrėžti tikslias ribas konfidencialumo principui. |
