| Abstract: | Pastaraisiais dešimtmečiais dalyvavimo (angl. participation) pagrindu paremtas šiuolaikinis
menas sulaukia vis didesnio dėmesio ir tampa centrine ašimi šiuolaikinio meno lauke. Modernistinė meninė kūryba, kurioje buvo iškelta individuali menininko asmenybė, besivadovaujanti vien savo pajauta ir talentu, šiandien vis dažniau yra keičiama dialogu, kūrėjo ir žiūrovo bendradarbiavimu. Kuriasi įvairūs bendrumo santykiai tarp menininkų ir kuratorių, tarp menininkų ir naujų subjektų kūrybos procese. Viena vertus, tai yra alternatyva dominavusiam menininko individualizmui, siekis artimesnio meno ir žmogaus santykio, kita vertus, pragmatiškas pasirinkimas, atveriantis galimybes naujai patirčiai.
XX a. 7 deš. laikotarpis meno lauke apibrėžiamas kaip lūžinis tarpsnis. Sociopolitinių judėjimų apsuptyje, pradėjo formuotis nauja šiuolaikinio meno kryptis, bendruomenes įtraukiantis menas (angl. community – based art), įtraukiantis bendruomenes į aktyvų dalyvavimą kūrybiniame procese. Pirmą kartą meno istorijoje, kūrybos procese atsiranda naujas „žaidėjas“ -bendruomenė. Pastaroji yra ne tik kūrybos suvokėja, bet ir aktyvi kūrėja, kūrybos bendraautorė. Čia iškyla bendradarbiavimo, bendraautorystės terminai, prasiplečia ne tik paties meno percepcija, bet ir menininko vaidmuo.
Bendruomenes įtraukiančiuose menuose pasireiškia nauja forma ir turinys, neįprasti veiklos organizavimo principai. Dėl savo naujumo ir vyraujančios neapibrėžties, tiek teoriniame, tiek praktiniame lygmenyse yra kvestionuojamas šių meninių praktikų meniškumas, estetinis vertinimas, menininko ir bendruomenės santykis meninės kūrybos procese. Būtent pastarasis klausimas yra aktualus šiame magistriniame darbe.
Šį darbą sudaro keturi skyriai, skirti aptarti bendruomenes įtraukiančių menų sampratą, dalyvius, organizavimo principus. Taip pat sukauptas teorines žinias įprasminti, sukurtas simuliacinis bendruomenes įtraukiantis meno projektas.
Contemporary art that is based on participation is getting more attention over the last decades and starting to become the central axis in the field of contemporary art. Nowadays, the modernistic creation work in which the individuality including sole intuition and talent of the artist has been emphasised is often being substituted by a dialog, cooperation between the author and the spectator. A close relationship between the artists and the curators, and between the artists and new subject in the process of creation is being fostered. The strive for more intimate relationship between art and a person is an alternative to the dominance of artist’sindividualism. On the contrary, however, it is a pragmatic exploration for new experiences and opportunities.
The 1970s can be treated as a turning point in the field of art. A new contemporary type of art better known as community – based art starts to be formed in the epicenter of sociopolitical movements. For the first time in the history of art, the community becomes a new “player” in the context of art creation. The latter is now not only perceiving art but also plays an active role in the creation of art and is a co-author. In this instance, new definitions of collaboration and co – creation arise while the role of the artist broadens alongside the perception of art.
In community-based arts, new form, content and unconventional organization of work come into sight. Due to the lack of presence and standardization the artistic value, aesthetic evaluation, and the relationship between the artist and the community is being questioned on both theoretical and practical levels. This is the main focus of this master’s thesis.
This thesis consists of four chapters that describe the notion of community – based arts, participants and the principles of organization. Moreover, a simulation of a community – based art project was created in order to apply the theoretical knowledge. |
