| Abstract: | Šiame darbe analizuojami dviejų dažniausiai pasitaikančių socialinio juoko tipų –
džiaugsmingojo ir mandagiojo juoko – akustiniai požymiai. Tiriamojo darbo tikslas – išanalizuoti
mandagiojo ir džiaugsmingojo juoko struktūrą bei struktūrinių elementų akustinius požymius.
Minėtam tikslui pasiekti iškelti tokie uždaviniai: parengti tiriamąją medžiagą, t. y. surinkti
mandagiojo ir džiaugsmingojo juoko įrašus; siekiant suskirstyti juoką į džiaugsmingąjį ir
mandagųjį, atlikti audicinį tyrimą; išanalizuoti ir palyginti džiaugsmingojo ir mandagiojo juoko
segmentų struktūrą bei struktūrinių elementų trukmę; atlikti audicinį eksperimentą ir įvertinti
juoko proveržio ilgio įtaką nustatant socialinio juoko tipus; išanalizuoti ir palyginti
džiaugsmingojo ir mandagiojo juoko struktūrinių elementų intensyvumą, pagrindinio tono dažnį
(F0), pagrindinio tono dažnio fliuktuaciją (angl. jitter), amplitudės fliuktuaciją (angl. shimmer) ir
pirmąją bei antrąją formantes (F1 ir F2). Atliekant tyrimą taikyti šie metodai: aprašomasis,
audicinis, instrumentinis ir statistinis.
Išanalizavus džiaugsmingojo ir mandagiojo juoko struktūrą, nustatyta, kad mandagusis
juokas nėra ilgas – jo epizodus sudaro vienas trumpas (vieno–trijų skiemenų) proveržis,
būdingiausias dviskiemenis juoko proveržis. Džiaugsmingojo juoko epizodus gali sudaryti daugiau
nei vienas proveržis. Šio juoko tipo proveržiai gali būti nuo vieno iki penkiolikos skiemenų,
vyrauja vieno proveržio trijų–keturių skiemenų džiaugsmingasis juokas. Vieno proveržio
vienskiemenis ir dviskiemenis juokas dažniausiai yra mandagusis, o ilgesnis nei trys skiemenys
juokas visada identifikuotinas kaip džiaugsmingasis. Persidengia tik triskiemenio juoko pavyzdžiai.
Skiriamasis jų požymis yra trukmė, nes triskiemeniai džiaugsmingojo juoko proveržiai yra ilgesni
už mandagiojo juoko. Intensyvumo, F0, pagrindinio tono dažnio ir amplitudės fliuktuacijų, F1 ir F2
analizė parodė gana nedaug statistiškai reikšmingų skirtumų tarp tapačios struktūros (vieno
proveržio vienskiemenio, dviskiemenio ir triskiemenio) juoko. Visgi akivaizdžiai skiriasi kiekvieno
iš analizuotų požymių reikšmių diapazonai: džiaugsmingojo juoko diapazonas pirmųjų trijų
skiemenų arba balsingųjų elementų atvejais beveik visada platesnis už mandagiojo juoko, be to,
viršutinė diapazono riba rodo, kad džiaugsmingojo juoko atveju akustinių požymių reikšmės gali
būti aukštesnės.
Tyrime taikytos klasterinės analizės rezultatai leidžia manyti, kad socialinio juoko tipų
skyrimui įtakos turi žmogaus gebėjimas analizuoti kontekstą. Tad tolesni mandagiojo ir
džiaugsmingojo arba kitų socialinio juoko tipų (pvz., pašaipaus juoko) tyrimai peržengtų
lingvistikos ribas, nes visapusiškai juoko garso ir vaizdo analizei reikia psichologų, neurologų,
tiksliųjų mokslų atstovų (matematikų, informatikų) ir, žinoma, lingvistų glaudaus
bendradarbiavimo.
This master thesis analyses two most common types of social laughter – polite and
mirthful. The aim of the research is to analyse the structure and acoustic features of structural
units of polite and mirthful laughter.
In order to achieve the objective of the research, several tasks are set: to capture polite
and mirthful laughter recordings; to conduct the experiment of perception; to analyse and
compare the structure and duration of structural units of polite and mirthful laughter; to evaluate
the influence of length of laughter episodes for labelling the type of social laughter; to analyse and
compare intensity, fundamental frequency, shimmer, jitter, first and second formants of structural
units of polite and mirthful laughter. Research methods are as follows: descriptive, auditional,
instrumental, statistical.
The analysis of the structure and duration of structural units of polite and mirthful
laughter revealed that polite laughter does not tend to last long: its episodes consist of one bout of
one to three syllables; the most common is a two-syllable laughter bout. The episode of mirthful
laughter can consist of more than one bout; the bouts of this type of laughter consist of one to
fifteen syllables, although the most common samples are of three or four syllables. In most cases,
one-bout laughter that consists of one or two syllables is considered to be polite; laughter that is
longer than three syllables can always be identified as mirthful. Bouts of both polite and mirthful
laughter consist of three syllables. In that case, the difference between the two types of laughter
can be seen in duration: bouts of mirthful laughter always last longer than bouts of polite laughter
of the same structure. The analysis of other acoustic features (intensity, fundamental frequency,
shimmer, jitter, first and second formants) shows some statistically significant differences between
some structural units of polite and mirthful laughter but these differences do not show any clear
tendencies that could be generalized. However, the meanings of each of the acoustic features of
the first, second and third syllable of one-bout laughter segments are clearly different in diapason:
in all three cases the meanings of mirthful laughter are more spread around the mean value (i. e.
they tend to vary more) than polite laughter. The upper boundary of the interval shows that the
meanings of one-bout mirthful laughter can be higher than polite laughter.
However, the results of cluster analysis suggest that context analysis might be crucial for
the distinction of mirthful and polite laughter. So further researches of mirthful and polite or
other types (e. g. derisive) of social laughter would cross the boundaries of linguistics as they
require the cooperation of psychologists, neurologists, mathematicians, informaticians, and, of
course, linguists, for detailed analysis of both audio and visual features of laughter. |
