The failure of the nation and state-building in Syria

This bachelor thesis will analyse the conditions which led to the failure to create a national identity and a stable state in Syria and propose the possible solutions for the future state and peace building in Syria. Since 2011, the Arab world presented a wave of popular uprisings against repressive regimes and set an example in or made an impact on Tunisia, Egypt, Libya and then Syria. These popular uprisings in the Middle East were known as the Arab Spring – the great opportunity for the Arab citizens to express their demands and to show opposition to the brutal regimes. The Arab states consider themselves Muslim because that is the dominant religion that is embraced by over 90% of 320 million people in the twenty two countries that constitute the League of Arab States. The ethnicity and culture played a huge role in the Arab Spring, however, that was not the only impetus. A shared heritage, common historical experiences, shared values, similar hopes and aspirations united Arab nations to rise. The Arab Spring process which led to dramatic changes in some Middle Eastern countries also affected Syria. However, instead of converting the state into a stable and democratic regime, the opposite result was achieved. The revolt of people demanding of further democratic rights and recognition of their fundamental rights soon turned into a violent confrontation between two parties - the Assad regime and the peaceful protestors. The government was not willing to respond to the popular demands and relied on brutal measures whereas the opposition groups also formed organized armed units. The situation was then transformed into an internal armed conflict which can also be characterized as a civil war and it converted into a regional and global threat to the security.

Šiame bakalauriniame darbe bus išanalizuotos sąlygos, dėl kurių Sirijoje nepavyko sukurti tautinio identiteto ir stabilios valstybės ir pasiūlyti galimus sprendimus ateities valstybės bei taikos kūrimui Sirijoje. Arabų pavasario procesas, sukėlęs dramatiškus pokyčius kai kuriose Vidurio Rytų šalyse, paveikė ir Siriją. Tačiau užuot pavertus valstybę stabilia ir demokratine santvarka, buvo pasiektas priešingas rezultatas. Žmonių, reikalaujančių tolesnių demokratinių teisių ir jų pagrindinių teisių pripažinimo, maištas netrukus virto dviejų šalių - Assado režimo ir taikių protestuotojų - smurtine konfrontacija. Vyriausybė nenorėjo atsakyti į populiarius reikalavimus ir rėmėsi žiauriomis priemonėmis, o opozicinės grupės taip pat sudarė organizuotus ginkluotus vienetus. Tada situacija virto vidiniu ginkluotu konfliktu, kuris taip pat gali būti apibūdinamas kaip pilietinis karas, o jis tapo regionine ir pasauline grėsme saugumui. Žlugusių valstybių konceptualizaciją pateikia Robertas Rotbergas. Jis tvirtina, kad valstybės laikomos žlugusiomis „tada, kai jas yra apėmęs vidinis konfliktas ir jos nebeteikia teigiamų politinių gėrybių savo gyventojams“. Rotbergo gėrybių hierarchija (2003) parrodo, kad valstybė pirmiausia turi teikti politines gėrybes, o svarbiausias prioritetas yra žmogaus saugumo užtikrinimas. Teorinei žlugusių ar trapių valstybių perspektyvai bus vadovaujamasi institucionalizmo teorija. Institucionalizmas tiria institucinius vaidmenis, jų galią, tarpusavio santykius, institucinę įtaką veikėjų elgesiui ir jų sprendimų priėmimą. Analizuojami vyriausybės institucijų ir piliečių santykiai, nagrinėjamas pokyčių procesas ir institucinis prisitaikymas prie tam tikros socialinės tikrovės. Institucionalizmas prisidėjo analizuojant Vidurio ir Rytų Europos perėjimo iš vieno režimo į kitą procesą - nuo komunistinės iki liberalios demokratinės sistemos. Ši teorija padės paaiškinti valstybės kūrimo procesą ir ryšį tarp valstybės institucijų teisėtumo ir valstybės žlugimo. Stebina tai, kad net jei kolonializmo laikais Artimuosiuose Rytuose vyko spartus modernizavimas ir pertvarkymas, jų politinės sistemos išliko autoritariškos. Viduriniai Rytai ilgą laiką buvo mažiausiai laisvas ir demokratiškas makroregionas pasaulyje. Artimųjų Rytų politinių teisių ir pilietinių laisvių lygis yra stagnacijoje, o represijos tebėra didelės, tarsi trečioji demokratizacijos banga būtų aplenkusi šį regioną. Sirijos Arabų Respublikoje politinė ir socialinė padėtis blogėja kasdien. Remiantis „Economist“ paskelbtu „Democracy Index 2020“, Sirija laikoma autoritariniu režimu ir surinko 1,43 balus iš 9 bei užima 164 vietą iš 167 šalių. Tautos kūrimo tikslas yra skatinti ilgalaikę taiką ir išvengti konfliktų atsinaujinimo šalyse, kylančiose iš konfliktų. Atsižvelgiant į vykstantį pilietinį karą Sirijoje, nacionalinės valstybės sukūrimas yra neįmanomas projektas, todėl jį reikia atidėti, kol šalyje bus pasiekta konflikto pabaiga ir užtikrinta ilgalaikė taika. Norint užbaigti užsitęsusį pilietinį karą ir pasiekti ilgalaikę taiką Sirijoje, valstybėje reikia atlikti daug socialinių ir politinių reformų, tačiau tuo viskas nesibaigia. Be pilietinių ir politinių laisvių bei socialinių poreikių, etninė ir religinė įvairovė yra dar vienas svarbus veiksnys, į kurį reikia atsižvelgti, tiesiant kelią į stabilumą ir taiką Sirijos valstybėje. Korupcija kartu su kolonijinio ir neoimperializmo patirtimi suvaidino gyvybiškai svarbų vaidmenį arabų pavasario įvykiuose, kurstydama musulmonų širdyse susvetimėjimą, neviltį ir pyktį. Didėjantis žmogaus ir socialinio vystymosi deficitas arabų visuomenėse į ugnį įnešė tik dar daugiau žibalo. Arabų žmonės, norėdami kovoti su vietinių valdovų vidinėmis represijomis, neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik imtis smurtinių metodų ir radikalizmo. Didėjant valdovų priespaudai ir represijoms, didėjo ir visuomenės smurtinio pasipriešinimo forma. Dauguma aukų Sirijoje kenčia nuo kitų musulmonų o, tiksliau, radikalių grupuočių, tokių kaip ISIS ir al-Qaeda, veiksmų. Etniškumas ir kultūra atliko didžiulį vaidmenį Arabų pavasario įvykiuose, tačiau tai nebuvo vienintelis postūmis. Bendras paveldas, bendra istorinė patirtis, bendros vertybės, panašios viltys ir siekiai suvienijo arabų tautas sukilti. Norint suprasti arabų pavasario judėjimo atsiradimą, reikia atsižvelgti į po Pirmojo pasaulinio karo vykusią arabų pasaulio istoriją ir platesnę musulmonų pasaulio istoriją nuo VII amžiaus. Šiuo metu Sirijos valstybė išgyvena tapatybės krizę pilietinio karo chaose. Prasidėjus pilietiniam karui, Sirijos tautinė tapatybė buvo padalinta į gentinę, religinę ir (arba) etninę tapatybę, paliekant nacionalistines nuotaikas nuošalyje. Visgi pagrindinis veiksnys, padaręs įtaką valstybės nacionalinei tapatybei, nėra karas, o tai įsišakniję kolonijinėje Sirijos istorijoje. Imperializmo ir valstybės formavimosi amžius labai neigiamai paveikė Sirijos nacionalizmą. Kolonijinis Sirijos palikimas ir geopolitinė padėtis regione paskatino sistemą, kai kolonijinė valdžia renkasi ištikimą vietinę etninę grupę (alavitus), o per ją valdoma likusi gyventojų dalis. Daugiau nei keturis dešimtmečius represijos ir kruopščiai sukonstruotas informatorių tinklas buvo pagrindiniai teisėtumo Sirijoje instrumentai. Pirmojo pasaulinio karo pabaiga taip pat padėjo pamatus moderniai kultūrinei ir politinei arabų tapatybei, apimančiai islamo tautinės valstybės sąmonę. Ši arabų-islamo tautybės sąmonė yra pagrįsta bendra islamo tikėjimo tapatybe ir bendra užsienio dominavimo, kolonizacijos ir aukų patirtimi per beveik 1400 metų. Šie du veiksniai, kurie sudaro bendrą arabų ir islamo tapatybę, apibūdina tai, kas dabar yra laikoma arabų pasauliu. Radikalių „naujųjų dešiniųjų“ (NR) iškilimas didžiojoje pasaulio politinėje arenoje yra vienas ryškiausių pastarųjų metų politinių įvykių. NR siūlo alternatyvią tarptautinę tvarką, pagrįstą tvirtai antiliberaliais principais ir struktūromis, atstovaujančiomis senesnėms geopolitikos tradicijoms - jų idėjos yra tiesioginė ataka prieš liberalizmą. Problema kilo dėl nepakankamo politinio įsipareigojimo savo piliečiams ir jų individualiems interesams ir atvėrė kelią vidaus ir išorės antiliberalinėms jėgoms, siekiančioms įgyti politinės tvarkos kontrolę. Ekonominė globalizacija, tarptautinė migracija ir populizmas yra pagrindiniai procesai, paskatinę radikalaus konservatyvizmo atsiradimą ir paplitimą