Išorybės paieškos siaubo vaizduotėje: nereprezentuojamumo užpildymas ir hermeneutika

Abstract

Šiandieninės filosofijos kloduose vis dažniau svarstomas realizmo klausimas, integraliai mąstantis apie nereprezentuojamumą bei išorybę, kaip fundamentalius epistemologijos ar ontologijos tyrimo kursus. Realybė, kuri pasirodo vis labiau spekuliatyvi, keista, ir netgi siaubinga, iškyla kaip būtinas filosofinio nagrinėjimo šaltinis, reikalaujantis spekuliatyvistinio žvilgsnio. Būtent keistoji, siaubo vaizduotė tinkamiausiai apibrėžia išoriškumą spekuliatyvaus mąstymo pavidale. Šio tipo vaizduotė atveria aibę skirtingų vektorių prieiti prie išorybės apmąstymo, skatina žiūrėti į ją per atkaklesnį filosofijos filtrą. Tokiu būdu pasaulis imamas pastebėti per savo užskleistą, nematomą ir neapmąstomą ašį, t.y. pasaulis į filosofinę žiūrą įžengia per savo ribinius motyvus - pasaulio riba tampa mąstoma. Pagrindinė klausimo retorika šiame kontekste yra tokia; kiek giliai galima leistis siaubo tamsą, į šią mąstymo ribą? Kiek išorybė ir nereprezentuojamumas atsiduoda filosofinei spekuliacijai?

The question of realism, that thinks integrally about the unrepresentable and the outside, is increasingly discussed in today's philosophical circles as a fundamental course of study in epistemology or ontology. Reality, which progressively appears as more speculative, strange, and even horrible, emerges as a necessary source of philosophical inquiry, demanding a speculative gaze. It is precisely this weird, horror imagination that best defines the outside in the form of speculative thinking. This type of imagination opens up a multitude of different vectors for approaching the reflection on externality and encourages us to look at it through a more persistent philosophical filter. In this way, the world is seen through its own obscure, imperceptible and unthinkable axis, i.e. the world enters the philosophical gaze through its own limits. The limit of the world becomes thinkable. The pivotal rhetoric of the question in this context is; how deep can one go into this darkness of horror, this limit of thinking? To what extent does the outside and the unrepresentable lend itself to philosophical speculation?