Intertekstualumas šiuolaikiniame Lietuvos kine: Kristinos Buožytės "Aurora", Igno Jonyno "Lošėjas", Emilio Vėlyvio "Už Lietuvą!"

Abstract

Kartu su postmodernizmu gimsta ir intertekstualumo teorija nagrinėjanti ryšius tarp skirtingų tekstų. Pagal intertekstualumo teoriją visi tekstai yra sukurti naudojant jau anksčiau sukurtus tekstus ir elementus. Tačiau postmodernistinėje kūryboje dominuoja žaismė, kuomet kitų kūrinių citavimas gali virsti ir sąmoningu kūrėjų veiksmu, pagilinančiu kūrinių prasmę. Kinas - intermediali meno sritis apjungianti begalę anksčiau sukurtų elementų, dėl to galima teigti, kad citata kine atsiranda savaime. Visgi esminį intertekstų kiekį ir jų prasmę nustato skaitytojas nuo kurio kultūrinės patirties priklausys intertekstų atpažinimas. Šio darbo uždaviniu tampa – bandymas atskleisti, kaip pasireiškia intertekstualumas trijuose lietuvių filmuose: K. Buožytės „Aurora“ (2009m.). I.Jonyno „Lošėjas“ (2013m.), E. Vėlyvio „Už Lietuvą!” (2014m.). Vėliau tampa aišku, jog K. Buožytės filme dominuoja vizualūs intertekstai, kurie yra labiau implikuoti ir, tarytum, atsiradę iš susižavėjimo kitų menininkų darbais. I. Jonyno filme galima įžvelgti daugiau sąmoningai vartojamų intertekstų, sumaniai pagiliančių filmo perduodamas idėjas. E. Vėlyvio filmas daugiau gręžiasi į pastišo stilių ir ironišką žvilgsnį naudojant socialinio konteksto reiškinius, taip pat į aktorių prototipus iš žymių pasaulio režisierių. Apibendrinus išanalizuotus filmus tampa aišku, jog intertekstualumas šiuose filmuose labiausiai pasireiškia per vizualias citatas, aliuzijas ar stilius konvencijas mezgančias dialogą skirtingų kūrinių lauke.

Simultaneously with postmodernism the theory of intertextuality is born, that examines connections among different texts. According to the intertextuality theory, all texts are created using previous texts and elements. However, postmodernism is dominated by a diversion where the citation of other works becomes a deliberate attempt by the filmmakers to deepen the film’s meaning. Cinema is an intermediate art form, combining an endless amount of previously established elements, therefore allowing to assume that a quote in cinema appears intrinsically. Nevertheless, the essential amount of intertexts is determined by the reader on whose cultural awareness depends the identification and meaning of the intertexts. The goal of this thesis develops into an attempt to discover how intertextuality manifests itself in these three Lithuanian films: “Aurora” (2009) by K. Buožytė, “The Gambler” (2013) by I. Jonynas and “Redirected” (2014) by E. Vėlyvis. It becomes evident, that K. Buozyte’s film is dominated by visual intertexts that are more implicated, as if materializing from the fascination with the works of other authors. In the film by I. Jonynas one can notice intertexts that are used more intentionally and cleverly deepen the film’s ideas. E. Velyvis’ film resorts to pastiche and an ironic point of view by using aspects of social context and also prototypes of internationally famous directors. After studying all three films it becomes clear, that intertextuality in them comes into being through visual quoting, allusions and style conventions, establishing a dialogue between different films