| Abstract: | Šio magistro darbo tikslas - išanalizuoti branduolinės energetikos pramonės įpaveldinimo poreikį, iššūkius ir galimybes Lietuvoje. Tyrimo objektas - Ignalinos atominė elektrinė. Tyrimo aktualumas grindžiamas visame pasaulyje vyraujančia branduolinių energetikos objektų uždarymo tendencija, kuri skatina diskusijas dėl atominės pramonės paveldo ir palikimo, ypač dėl radioaktyvių atliekų ilgaamžiškumo. Iškilęs poreikis užtikrinti saugų ir atsakingą atliekų laidojimą, paskatino tradiciškai uždarą pramonę atsiverti visuomenei, informuojant ją apie vykstančius procesus (IAE yra įpareigota viešinti jėgainės uždarymo proceso etapus). Be poreikio ugdyti sąmoningą naują kartą, kuri tęs atliekų priežiūrą ar gyvens šalia, ėmė formuotis platesnis kritinis žvilgsnis į branduolinę pramonę, kuris paliečia atominės eros reikšmę žmonijos istorijai, kuri paliko pėdsaką ne tik atominių objektų forma, bet ištisus miestus ir bendruomenes.
Visaginas - taip pat atominės eros palikimas. Uždaromos jėgainės kontekste monofunkcinis atomgradas patyrė ne tik ekonominį nuosmukį, bet ir tapatybės krizę. Greta Ignalinos atominės elektrinės formavosi specifinė atominė bendruomenė, kurios kolektyvinės atminties ir kultūrinės tapatybės pagrindas - branduolinė jėgainė. Laikantis nuostatos, kad kultūros paveldą pasirenka tam tikra grupė, atsižvelgdama į dabarties poreikius, daroma prielaida, kad Ignalinos atominė elektrinė jau yra paveldo dalis.
Šio tyrimo rėmuose išanalizuotos kultūros paveldo diskurso atsivėrimo ir laisvėjimo tendencijos, kas suteikia galimybę kurti paveldą marginalizuotoms grupėms (pvz. pramonės darbininkų bendruomenei) ir aktualizuoti prieštaringas temas. Pastaruosius penkerius metus tarptautiniame tarpdisciplininiame lauke diskutuojama dėl atominio kultūros paveldo poreikio, kas sudaro sąlygas kalbėti ir apie Lietuvos branduolinės energetikos paveldą. Siekiant įvertinti nacionalinio konteksto reikšmę įpaveldinimo procesui ir galimas branduolinio objekto įpaveldinimo formas, buvo atlikta lyginamoji memorializacijos atvejų JAV, Rusijoje, Švedijoje ir Ukrainoje analizė.
Pačios Ignalinos atominės elektrinės memorializacijos formos aptariamos iš dviejų perspektyvų - išorinės (ne Visagino projektai) ir vidinės (Visagino vizijos). Šiuo tikslu atlikta įgyvendintų kultūros projektų apžvalga ir interviu su 8 suinteresuotų šalių atstovais. Tyrimas atskleidė egzistuojančius skirtumus tarp vietinių ir išorės projektų tikslų, temų ir formų. Išorės projektai kuria kritinį kontekstą, naudoja konceptualias formas, interpretuoja tapatybės klausimą. Vietiniu požiūriu tapatybės klausimas nėra reflektuojamas, bet keliamas poreikis saugoti bendruomenės istoriją kaip jungtį tarp kartų. Šiuo atžvilgiu yra didelis skirtumas tarp kartų - jauni žmonės rodo pagarbą praeičiai, bet nejaučia nostalgijos, todėl ieško būdų suprekinti atominius simbolius ir įvaizdį, kad miestas gautų ekonominę naudą. Tuo tarpu vyresnė karta sutelkia dėmesį į gyvą atmintį - miestą ir IAE stačiusių ir ten IAE dirbusių žmonių istorijų išsaugojimą, įpvaledinimą tradicinėmis formomis (paminklai, memorialai, minėjimai, autobiografinės knygos ir kt.).
Išsaugoti originalaus atominio objekto - beveik neįmanoma dėl objektyvių priežasčių, tačiau suintensyvėjęs susidomėjimas atomine tematika gali skatinti aktyvesnį atominės praeities reliktų - materialių ir neapčiuopiamų - saugojimą ir jo kultūrinį įprasminimą, kuris reikalingas, visų pirma, vietinei bendruomenei, bet aktualus ir Lietuvai.
The aim of this master 's thesis is to analyze the need, challenges and opportunities of nuclear power industry heritagization in Lithuania. The object of the research is the Ignalina Nuclear Power Plant. The relevance of the study is based on the worldwide trend towards the closure of nuclear power facilities, which stimulates debate on the heritage and legacy of the nuclear industry, in particular on the longevity of radioactive waste. The emerging need to ensure safe and responsible waste disposal has led the traditionally closed industry to open up to the public by informing it about the ongoing processes (INPP is obliged to publicize the stages of the power plant closure process). In addition to the need to raise a conscious new generation that will continue to care for nuclear legacy or live nearby, a broader critical view on the nuclear industry has emerged that questions the significance of the nuclear era in human history, which left a mark not in the form of nuclear infrastructure but as an entire cities and communities.
Visaginas is also a legacy of the atomic era. In the context of the closure of the power plant, the monofunctional atomgrad experienced not only an economic downturn but also an identity crisis. A specific nuclear community was formed next to the Ignalina Nuclear Power Plant, the basis of whose collective memory and cultural identity is a nuclear power plant. The assumption that cultural heritage is selected by a certain group, taking into account current needs, assumes that the Ignalina Nuclear Power Plant is already part of the heritage.
Within the framework of this study, the tendencies of opening and liberating the discourse of cultural heritage are analyzed, which provides an opportunity to create heritage for marginalized groups (e.g. the community of industrial workers) and to bring up controversial topics. For the last five years, the need for nuclear cultural heritage has been discussed in the international interdisciplinary field, which creates conditions for talking about Lithuania's nuclear energy heritage. In order to assess the significance of the national context for the heritagization process and possible forms of inheritance of a nuclear facility, a comparative analysis of memorialization cases in the United States, Russia, Sweden, and Ukraine was performed.
The forms of memorialization of the Ignalina Nuclear Power Plant themselves are discussed from two perspectives - external (not Visaginas projects) and internal (Visaginas visions). For this reason, an overview of the implemented cultural projects and interviews with 8 stakeholders were conducted. The study revealed existing differences between the objectives, themes and forms of local and external projects. External projects create a critical context, use conceptual forms, interpret the issue of identity. From a local perspective, the issue of identity is not reflected, but the need is raised to preserve community history as a link between generations. In this respect, there is a big difference between the generations - young people show respect for the past but do not feel nostalgia, so they look for ways to commodify atomic symbols and images in order for the city to gain economic benefits. Meanwhile, the older generation focuses on living memory - preserving the stories of the city and the people who built INPP and worked there at INPP, remembering it via traditional forms (monuments, memorials, commemorations, autobiographical books, etc.).
Preserving the original nuclear object is almost impossible for objective reasons, but the intensified interest in nuclear issues can promote more active preservation of the relics of the nuclear past - material and intangible - and its cultural meaning, which is necessary, first of all, for the local community, but relevant for Lithuania. |
