| Abstract: | Šiuolaikinėje visuomenėje benamystė vis dar išlieka opi socialinė problema, o benamystę išgyvenančių asmenų skaičius didėja. Benamystė apibrėžiama kaip trauminė gyvenimo patirtis, kuri siejasi su gyvenamosios vietos, šeimos, orumo, savigarbos ir savivertės praradimu, socialinių santykių nutrūkimu bei atsiradimu visuomenės užribyje. Dažnai visuomenėje benamystė suvokiama kaip individuali problema, priklausanti nuo asmens priimamų sprendimų ir gyvenimo būdo. Benamystės priežastys yra aprašomos ir pristatomos kaip apimančios struktūrinius ir individualius reiškinius, o tai iškelia poreikį išsamiau išanalizuoti tapimo benamiu kontekstą bei ypatybes. Tyrimo objektas – tapimo benamiu procesas benamių vyrų rekonstruotuose gyvenimo pasakojimuose. Tyrimo tikslas - atskleisti, kaip benamystę išgyvenantys vyrai konstruoja tapimo benamiu socialinio proceso reiškinį kritinių gyvenimo įvykių pasakojimuose. Tyrime išsikelti uždaviniai: 1) atskleisti tapimo benamiu proceso socialinio reiškinio sampratą, akcentuojant benamystę išgyvenančių vyrų kritinius gyvenimo įvykius; 2) atskleisti, kaip socialiniai procesai bei sąveikos konstruoja praeities, dabarties ir ateities asmeninio tapatumo suvokimą benamystę išgyvenančių vyrų gyvenimo istorijų pasakojimuose; 3) apibūdinti, kaip benamiai vyrai, susiduriantys su neigiamomis benamystės gyvenimo sąlygomis, konstruoja išgyvenimo strategijas atliepiant individualius poreikius. Siekiant atskleisti benamystę išgyvenančių vyrų tapimo benamiais naratyvus buvo atliktas kokybinis tyrimas. Remtasi interpretuojamąja-konstruktyvistine ontologija ir subjektyvistine epistemologijos pozicija. Tyrimo dalyviai - šeši benamystę išgyvenantys vyrai. Gauti tyrimo duomenys analizuoti taikant naratyvinio tyrimo duomenų analizės metodą. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad tapimas benamiu - tai ilgainiui besiformuojantis ir dinamiškas procesas, identifikuojamas skirtingame amžiaus tarpsnyje ir konstruojamas remiantis išgyventais kritiniais gyvenimo įvykiais: vaikystėje patirta tėvų nepriežiūra, nesaugi gyvenamoji aplinka, nestabili šeimos struktūra bei santykiai šeimoje, dėmesio ir auklėjimo stoka, paauglystėje patirta nepriežiūra ir įsitraukimas į netinkamą elgesį. Tyrimas atskleidė, kad tapimo benamiu procesas glaudžiai siejasi su tapatybės pokyčiais. Benamiai vyrai konstruoja subjektyviai reflektyvų tapatybės kelią remdamiesi laikiškumo dimensija, apibrėždami įvykius, kurie turėjo įtakos jų tapatybės suvokimui skirtinguose gyvenimo tarpsniuose. Tyrimas atskleidė, kad kiekvieno tyrimo dalyvio išgyvenimo strategijų konstravimas - individualus reiškinys, pasireiškiantis kompensacinio vyriškumo demonstravimu, benamystėje praleistu laikotarpiu bei išgyvenimo praktika.
In modern society, homelessness still remains serious social problem and the number of people surviving homelessness is increasing. Homelessness is defined as the traumatic experience of life which is associated with the loss of place of residence, family, dignity, self-esteem, the breakdown of social relations and emergence out of the bounds of society. Homelessness is often perceived in society as an individual problem depending of a person’s decisions and lifestyle. The reasons for analyzing homelessness are described and presented as covering structural and individual phenomena, which raises the need for a more detailed analysis context and characteristics of becoming homeless. The object of research is the process of becoming homeless, in the recostructed life stories of homeless men. The aim of the research is to reveal how homeless men construct the social process of becoming homeless in the narratives of critical life events. The objectives set in the research are: 1) to reveal the concept of social phenomenon of the process of becoming homeless, emphasizing the critical life events of men surviving homelessness; 2) to reveal how social processes and interactions construct the perception of past, present and future personal identity in the life stories of homeless men; 3) to describe how homeless men facing negative living conditions in homelessness construct survival strategies in response to individual needs. A qualitative study was conducted to reveal the narratives of homeless men becoming homeless. It was based on the interpretative-constructivist ontology and the subjective position of epistemology. Research participants: six men surviving homelessness. The obtained research data were analyzed based on the method of narrative research data analysis. The results of the research revealed that becoming homeless is a long-term and dynamic process, identified at different ages and constructed on the basis of individual life events: parental neglect in childhood, unstable family structure and family relationships, lack of attention and upbringing, neglect in childhood and involvement in misbehavior. The narratives of the research participants’ life stories revealed that the process of becoming homeless is closely related to changes in identity. Homeless men construct a subjectively reflective path of identity based on the temporal dimension, defining events that have influenced their perceptions of identity at different stages of life. The research revealed that the construction of survival strategies for each study participant is an individual phenomenon manifest through the demonstration of compensatory masculinity, time spent in homelessness and survival practice. |
