| Abstract: | This thesis analyses the shift in status quo of Japan-China relations in 21st century by using defensive and offensive realism to explain and define actors in narrow theoretical framework. This work further tackles a factor of inevitability in relations between “defensive” and “offensive” actors and tries to explain the paradox present Japan-China relations, unveiling its nature and implications.
As China threat is currently rapidly rising in importance, thus this thesis has both practical and theoretical relevance. Practically, it will help defensive realist states analyse their interdependence with China. While theoretically it adds to neo-realist debate as it categorises states as adhering to either defensive or offensive realism according to general traits and uses the distinctions in their behaviour to explain international politics one branch of realism alone, struggles to elaborate.
Research problem seeks to find out why is China initiating a shift in Japan – China relations. Research object of this thesis is Japan-China relations shift in 21st century. The tasks are to: Put forth Neo-Realism and its two branches of offensive and defensive realism as theoretical background; Portray the background of Japan-China international relations during the period of 1949-2010; Analyse the shift of status quo in Japan-China relations as well as the nature and the implications of the paradox present in it. Literature survey and qualitative document analysis methods were used to conduct the research.
The thesis concluded that Japan-China relation until 2010 was relatively friendly and even formed economic interdependence to each other. It was further concluded that China is a country relying on power maximization and seeking hegemony to achieve survival thus can be categorised as an actor of offensive realism. In this regard year 2010 is when China is powerful enough to stop biding time it does so to increase its relative maximum power. Japan on the other-hand relies on cooperation and alliances to ensure survival through balance of the multilateral status quo. Thus Japan can be categorised as an actor of defensive realism. Due to core differences, in the long run conflict between “offensive” and “defensive” actors are bound to happen. Despite that, it was noted that Japan’s balancing actions, while appropriate in political and military spheres were almost non-existent in the economic sphere, forming the Japan-China paradox.
Furthermore, it was discovered Japan-China paradox is actually China centric and it can apply it with any defensive realist actor that has some form of interdependence with it. Thus paradox is better termed as “China interdependence paradox”. China is found to actively seek interdependence and multilateralism with defensive actors, which helps it transform economic power into actual influence and create inertial power asymmetry beneficial to China as an offensive realist actor. This allows China to undermine defensive actor’s ability to achieve security through win-win cooperation and lowers its ability to effectively balance with China.
Baigiamasis darbas analizuoja „status quo“ pokytį Japonijos-Kinijos santykiuose 21-ame amžiuje. Tai daroma gynybinio ir puolamojo realizmų pagalba paaiškinant valstybių veiksmus per siaurus teorinius rėmus. Darbas aiškinasi „gynybinių“ ir „puolamųjų“ valstybių santykių pokyčio neišvengiamumą ir bando paaiškinti Japonijos-Kinijos santykių paradoksą, jo kilmę bei reikšmę šalių santykiams. Pastaruoju metu Kinijos keliama grėsmė yra itin aktuali tema, todėl darbas pasižymi ne tik teorine, bet ir praktine nauda. Praktiškai, darbas padės gynybinio realizmo atstovams analizuoti jų tarpusavio priklausomybę su Kinija. Teoriškai, darbas prisideda prie akademinės neorealizmo diskusijos, skirstant šalis į „gynybines“ ir „puolamąsias“, pagal šioms būdingus bruožus. Tokiu būdu galima paaiškinti politinius reiškinius, kurių abi realizmo atšakos nepaaiškintų atskirai.
Darbo tikslas yra išsiaiškinti, kodėl Kinija inicijavo pokyčius santykiuose su Japonija. Darbo objektas yra Japonijos-Kinijos santykių kaita 21-ame amžiuje. Darbo uždaviniai: apibrėžti neorealizmą ir jo gynybinę bei puolamąją atšakas kaip teorinį pagrindą; pristatyti Japonijos-Kinijos santykius 1949-2010 metų laikotarpiu; išanalizuoti Japonijos-Kinijos santykių „status quo“ kaitą bei santykių paradokso kilmę bei prasmę. Darbui atlikti pasitelkti literatūros apžvalgos bei kokybinės dokumentų analizės metodai.
Darbe padaryta išvada, kad iki 2010 metų Japonijos-Kinijos santykiai buvo draugiški, buvo išvystyta ekonominė tarpusavio priklausomybė. Nustatyta, kad Kinija saugumo bei išgyvenimo garanto siekia per hegemonijos siekį, tad yra puolamojo realizmo atstovė. 2010 metai Kinija yra pakankamai stipri, kad nebelauktų progos ir pradėtų pro-aktyviai kaupti ir maksimizuoti savo galią. Tuo tarpu Japonija išgyvenimo siekia pasitelkdama kooperaciją daugiašalio „status quo“ palaikymui. Tad Japonija yra gynybinio realizmo atstovė. Dėl esminių skirtumų, „gynybinės“ ir „puolamosios“ šalys anksčiau ar vėliau neišvengiamai konfliktuos. Nepaisant to, buvo pastebėta Japonijos negalia Kinijai priešintis ekonominiu aspektu, kas iššaukia Japonijos-Kinijos santykių paradoksą.
Darbe padaryta išvada, kad Kinija, ne Japonija, yra pastovus faktorius Japonijos-Kinijos santykių paradokse. Kinija paradoksą gali pritaikyti ir sudaryti su bet kuriuo gynybinio realizmo atstovu, su kuriuo yra sudariusi ekonominę tarpusavio priklausomybę. Paradoksas pervadintas „tarpusavio priklausomybės su Kinija paradoksu“. Nustatyta, kad Kinija aktyviai siekia tarpusavio priklausomybės ir daugiašalių santykių su „gynybinėmis“ šalimis. Taip Kinija savo kaip „puolamosios“ šalies ekonominę galią paverčia svaria įtaka ir sukuria sau palankią bei inertišką jėgos persvarą. Šiuo paradoksu Kinija sukompromituoja gynybinio realizmo atstovų galimybę siekti saugumo per abipusiai naudingą bendradarbiavimą ir sumažina valstybės pajėgumą efektyviai priešintis Kinijai. |
