| Abstract: | Baigiamasis bakalauro darbas yra skirtas atskleisti monospektaklio istoriją, supažindinti su jo atsiradimu, tobulinimu ir naudojimu įvairiose kultūrose, siekiant atkreipti ypatingą dėmesį į vieną žmogų, kuris valdo žiūrovo dėmesį. Šis vaidybos žanras yra bene pirmasis ir viena seniausių vaidybos formų, nuo kurios prasidėjo kelias į tikrąjį teatrą. Tokio spektaklio metu scenoje vaidina tik vienas aktorius ir muzikos, scenografijos, apšvietimo pagalba gali atlikti keletą personažų scenoje, būdamas visiškai vienas.
Įprasta manyti, jog aktorius – pagrindinė monospektaklio figūra, nes jis turi asmeninę charizma, vidinę energiją ir jo kuriamas personažas būtinai turi prikaustyti žiūrovų dėmesį.
Šiuolaikino teatro visumoje vis daugėja modernumo, tačiau yra ypač svarbu, jog mono žanro metodikoje būtų įsisavintas monologo menas. Tai netgi kaip aktorinė tradicija, nepavaldi laikui, vienodai tarnaujanti ir kaip performancas, ir kaip vaidybos mokymo priemonė.
Monospektaklis – tai vieno asmens drama: intensyvus, sukrečiantis potyris, išgyvenimas yra ne galima, bet privaloma monospektaklio sąlyga.
Ypač svarbu aktoriui mokėti užmegzti ryšį su publika, ir viskas prasideda nuo to, jog atlikėjas scenoje vienas. Būtent apie tai rašo pats garsusis režisierius M. Čechovas, teigdamas, jog yra trys pagrindinia būdai bendrauti su publika:
• Kai riba tarp aktoriaus ir žiūrovo išnyksta;
• Kai dalyvaujama sceninėje išraiškoje;
• Spontaniški sprendimai čia ir dabar.
Savo monospektaklyje pristatau paauglės istorijas, kurios yra yra aktualios jaunims žmonėms. Mano sukurtame monospektaklyje „Palik mane vieną“ pasakojamos septynios istorijos, susijungusios į vieną bendrą spektaklį. Čia pasakojama apie jaunuolę Austėją, kuri, įveikusi savo baimes, kalba apie savo intymias istorijas viešai, kad pasidalintų ir perduotų žinutę, jog sunkiausiomis akimirkomis niekam – nei jaunam, nei senam – nebūtų pasakyta: ,,Palik mane vieną!”, o priešingai: ,,Nepalik manęs vieno!”, parodoma, kad bet koks žmogus, norintis psichologiškai pagyti, gali tą padaryti be medikamentų ar daktarų pagalbos, jei stipriai suima save į rankas.
This thesis purpose is to reveal mono-performance history, to introduce with its emergence, improvement and usage in different cultures in order to draw special attention to one person, who is in charge of controlling the viewer‘s attentiveness. This acting genre is apparently the first and one of the oldest forms of performance from which started the real theatre. During such a performance there can only be one actor on the stage and with the help of music, scenography and lighting he can perform several different roles while being all alone.
It is typical to think that an actor is the main mono-performance figure since he has an individual charisma, inner energy and the character he is creating must draw audience‘s attention.
Contemporary theatre is increasing in modernity, however it is significant that the art of a monologue would be mastered in mono genre methodology. It is as if an acting tradition that time cannot control, equally serving as a performance and as educational tool for acting.
Mono-performance is a one person drama: intensive, shocking experience, which is not a can but a must mono-performance condition.
It is especially important for an actor to know how to create a strong bond with an audience and it all begins with an artist being all alone on the stage. Famous director M. Chekhov states that there are three main ways to communicate with an audience:
• When the boundary between an actor and the viewer disappears;
• When there is a participation in the stage expression;
• Spontaneous decisions.
In my mono-performance I present a teenage girl‘s story, which is relevant for young people. The mono-performance that I have created is called “Leave me alone“. It tells 7 different stories which are connencted to one performance. The story is about a young girl named Austeja who has overcome her fears. It publicly narrates about intimate stories so it could carry out a message for those who are having hard times and that people, no matter young or old, would never hear such words as “Leave me alone!“ and instead would hear “Please do not leave me alone!“. It shows that every person who wants to heal can do it without any medicine and without doctors help only if they finally realize their condition and try to overcome their struggles and cope with it by themselves. |
