| Abstract: | Kino kuratorystės terminas nėra plačiai naudojamas lietuvių kino industrijoje, taip pat ir lietuviškoje literatūroje. Nors kino kuratorystė kaip reiškinys kino industrijoje tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje yra aktyvus ir esminis kuriant kino festivalius, ši sąvoka vis dar yra retai vartojama. Tai daro įtaką bendram temos tyrinėjimui, tad bendras objekto aktualumas yra gana didelis.
Šiame darbe bus telkiamasi į kino kuratorystės sąvokos išnagrinėjimą bei tai, kaip ši profesija yra aprašoma mokslinėje literatūroje. Toliau bus tiriami du respublikiniai, skirtingo profilio Lietuvos kino festivaliai: Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ bei žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“. Bus nagrinėjamos jų programos - kino kuratorystės rezultatas. Galiausiai, bus kalbamasi su šių dviejų festivalių atstovėmis: „Kino pavasario“ programos kuratore Mante Valiūnaite ir „Nepatogaus kino“ programos sudarytoja Dovile Grigaliūnaite. Jos pasidalins savo asmenine patirtimi apie kino kuratorystės procesą, specifiką ir iššūkius.
Šiame darbe, remiantis moksline literatūra ir Lietuvos kino festivalių kuratorių M.Valiūnaitės ir D. Grigaliūnaitės asmeninėmis patirtimis, buvo išsiaiškintas kino festivalių kuratorystės kino festivaliuose reiškinys, iššūkiai, asmeninės kuratoriaus savybės ir jam reikalingos žinios. Buvo sužinota tai, kad kino festivalio kuratoriaus vizija ir festivalio tikslai sąveikauja tarpusavyje, taip pat, kad kuratoriui reikalingi geri komunikaciniai bei vadybiniai sugebėjimai ir jis turi išmanyti kiną, kultūrą, pasaulio ir visuomenės aktualijas; būti kūrybiškas, kad susidorotų su profesiniais iššūkiais. Buvo sužinota, jog Lietuvos kino festivalio sėkmė priklauso nuo kuratoriaus vizijos, kuratorinės strategijos, profesionalumo ir gebėjimo patenkinti auditorijos poreikius bei kurti pridėtinę vertę šalies ir pasaulio kultūrai. Šiuo darbu buvo prisidėta prie trūkstamų tyrimų apie kino festivalių kuratorystę ir suvokimo, kaip šis reiškinys atrodo Lietuvos kino festivalių atveju.
The term ‘film curating’ is not widely used in Lithuanian film industry, as well as in Lithuanian scientific literature. Despite the fact that film curating as an act is very active and crucial in Lithuanian and world film industry, the term is still unexplored. It makes the study of film curating very relevant.
The focus in this thesis will be on exploring the meaning of ‘film curating’ and discovering how it is portrayed in scientific literature. Next, there will be a programme study of two Lithuanian film festivals’ of opposing curatorial profiles: Vilnius International Film Festival ‘Kino pavasaris’ and human rights festival of documentaries ‘Nepatogus kinas’. Finally, there will be an interview with programme curators of mentioned festivals: curator of ‘Kino pavasaris’ programme Mantė Valiūnaitė and ‘Nepatogus kinas’ programme curator Dovilė Grigaliūnaitė. They will share their personal experience about the process, challenges and specifics of film curating.
According to the study of scientific literature and Lithuanian film festival curators‘ M. Valiūnaitė and D. Grigaliūnaitė personal experiences, it was discovered that curator‘s vision and the goals of a particular film festival co-operate as one. Also, that a curator needs excellent communication and management skills and be well - educated in film, culture and happenings of the world and society. There is a decent amount of creativity involved in curatorship as well and it helps to overcome curatorial challenges. It was discovered that succes of Lithuanian film festival depends on the vision of a curator, one‘s curatorial strategy, as well as one‘s professional capacity to meet the needs of an audience and add value to Lithuanian and world culture. This study contributed to the general studies of film festival curatorship, which were lacking, and gave an understanding of curatorship phenomenon in Lithuanian film festivals. |
