Please use this identifier to cite or link to this item:https://hdl.handle.net/20.500.12259/107589
Type of publication: bachelor thesis
Field of Science: Menotyra / History and theory of arts (H003)
Author(s): Vyšniauskaitė, Justė
Supervisor: Klivis, Edgaras
Title: Intermedialūs dialogai: tapybos adaptacijos kino, animacijos ir virtualios realybės filmuose
Other Title: Intermedial dialogues: painting adaptations in motion pictures, animation, and virtual reality films
Extent: 69 p.
Date: 18-Jun-2020
Keywords: Adaptacija;Adaptation;Tapybos adaptacija kine;Painting adaptation in cinema;Tapybos ir kino sinergija;Painting and cinema synergy;Gyvieji paveikslai;Tableaux vivants
Abstract: Šis darbas pristato adaptacijos studijų pritaikomumą tapybos bei kino medijų susidūrimų tyrimams. Per kelis pastaruosius dešimtmečius adaptacijos diskursą papildė adaptacijos kaip vertimo samprata, kuri studijoms pritaikė intersemiotinės transpozicijos principą teigiantį, kas su kiekvienu vertimu tekstas patirs nuostolių, bet ir įgaus naujas savybes. Vėliau studijų laukas pasipildė adaptacijos kaip intertekstualaus dialogo idėja, kuri pasiūlė analizuoti abipusį ryšį tarp adaptacijos ir adaptuojamo šaltinio, nes naujas prasmes įgauna abu kūriniai. Adaptacijos studijų metodika yra puikiai tinkama analizuojant tapybos kūrinių apraiškas kine (ir kitose medijose). Paveikslai filmuose patiria transpozicijos iš vienos medijos į kitą procesą, kurio formą nulemia tiek specifiškos meno sričių ženklų sistemos (tapyba – erdvinė, nekinetinė, kinas – multimedialus), tiek individuali adaptacijos kūrėjo meninė vizija, perteikianti vaizdinius naujame kontekste. Darbe siekiama adaptacijos sampratą pasitelkti praktinėje trijų atvejų analizėje. Filmas „Aistra“ (1982) pasirinktas dėl paveikslų formos interpretacijų (tableaux vivants) su gyvais aktoriais bei šių kūrinių kontekstualizavimo proceso. Vaidybiniame filme klasikinės tapybos motyvai yra pasitelkiami kaip įrankis papildantis fiktyvią istoriją, analizuojamas paveikslų socialinis, politinis ir kultūrinis kontekstas bei jo prasmė šiuolaikiniame pasaulyje. „Jūsų Vincentas“ (2017) paveikslus naratyvizuoja pritaikydamas juos detektyvinio žanro naratyvui. Animacija yra kuriama iš aliejiniais dažais nutapytų kadrų, taip eksperimentuojant su specifiškos tapybos technikos ir stilistikos pritaikymo kine galimybėmis. „Angelų takais“ (2018) tapybą perkelia į virtualios realybės erdvę, konstruodamas specifišką paveikslų pasaulį, kurio centre patalpinamas pats žiūrovas. Virtualios realybės medija leidžia žiūrovui patirti individualizuotą istorijos ir paveikslų adaptacijos versiją – tapyba šiuo atveju interaktyvizuojama. Skirtingi atvejai išryškina tapybos bei kino sinergijos galimybes bei adaptacijos studijų metodų pritaikomumą joms per praktinius pavyzdžius.
This paper presents the applicability of adaptation studies to the research of painting and film collisions. Over the last few decades, the discourse of adaptation has been supplemented by the concept of adaptation as a translation. It applies the principle of intersemiotic transposition, which states that with each translation the text will suffer some loses but also gain new elements. Later, the field of study was supplemented by the idea of adaptation as an intertextual dialogue, which suggested analysing the reciprocal relationship between adaptation and the adaptable source, as both works in the process of adaptation acquire new meanings. The methodology of adaptation studies is perfectly suitable for analysing the manifestations of paintings in cinema (and other mediums). Paintings in films undergo a process of transposition from one medium to another, the form of which is determined both by specific sign systems of different art types (painting is visual, non - kinetic, cinema is multimedial) and the individual artistic vision of the creator of the adaptation, which conveys images in a new context. The paper aims to apply the adaptation approach in the practical analysis of three cases. The film “Passion” (1982) was chosen for its interpretations of paintings with live actors (creating tableaux vivants) and the process of contextualizing these works. In the feature film, the motifs of classical paintings are used as a tool to give new meanings to the fictional narrative. In this process, social, political, and cultural contexts of the paintings and their meanings in the modern world are rethought. “Loving Vincent” (2017) emphasizes a narrative aspect of the paintings by adapting them to the fictional detective story. The animation is created from oil-painted frames; thus the film is experimenting with the possibilities of applying specific painting techniques and stylistics to cinema. “Trail of Angels” (2018) moves the paintings into the space of virtual reality, constructing a specific world of art, in the centre of which the viewer is placed. Virtual reality allows the viewer to experience an individualized version of the adaptation. In this case, the paintings are interactivated. Different cases highlight a wide range of possibilities of synergy between painting and cinema and the applicability of adaptation study methods to them through practical examples.
Internet: https://hdl.handle.net/20.500.12259/107589
Appears in Collections:2020 m. (MF bak.)

Files in This Item:
juste_vysniauskaite_bd.pdf4.7 MBAdobe PDF   Until 2025-06-18View/Open
Show full item record
Export via OAI-PMH Interface in XML Formats
Export to Other Non-XML Formats


CORE Recommender

Page view(s)

27
checked on Jun 6, 2021

Download(s)

16
checked on Jun 6, 2021

Google ScholarTM

Check


Items in DSpace are protected by copyright, with all rights reserved, unless otherwise indicated.