| Abstract: | Šiame darbe tiriami 1945 – 1989 metų dailės kritikos bruožai Lietuvoje, kuomet SSRS okupavo šalį ir siekė įdiegti socialistines idėjas visai visuomenei. Tikslo siekiant pasinaudota kultūros gyvenimo keitimu, o tiksliau daile ir dailės kritikais, kurių darbais tikėtasi iš pagrindų pakeisti gyventojų mąstyseną.
Nagrinėjama dailės kritika, kuri Lietuvoje iki pokario žengė dar tik pirmuosius žingsnius, bet sovietmečiu buvo priversta eiti kita linkme nei Vakarai – propaguoti socialistinio realizmo kūrinius ir kritikuoti darbus neatitinkančius šioms idėjoms. Paveikti propagandos kritikai iki Stalino kulto pasmerkimo (1956 m.), bijodami valdžios aparato, ideologijai pakluso. Vėliau prasidėjus „atšilimui“ Sovietų sąjungoje dailės kritika pradėjo laisvėti. Po „atšilimo“ prasidėjęs sąstingio laikotarpis svarbus tuo, jog kritika rašyta „į stalčių“ ir tuo pat siejama su „tyliųjų modernistų“ apraiškomis Lietuvos meno pasaulyje (nagrinėjami „tylieji“ kritikai: V. Kisarauskas, A. Andriuškevičius, A. Kuras).
Nors žodžio laisvę autoriams atgauti užtruko kelis dešimtmečius, palankių aplinkybių, tokių kaip vadovų keitimasis bei naujos kritikų kartos atėjimas (A. Andriuškevičius, G. Kliaugienė, A. Uždavinys), susiklostymas privedė prie permainų vertinant dailės kūrinius bei rašiusiųjų komentavimo profesionalėjimo. Šiame darbe gilinamasi į dailės kritikos pavyzdžius siekiant išnagrinėti vertintojų ryšį su ideologija: jai paklūstant ar ignoruojant.
This paper aims to research art criticism in Lithuania, from 1945 to 1989, when the USSR occupied the country and sook to establish their socialistic ideals. To pursue this goal, they utilized culture, specifically art and art critiques, who’s activities had to influence the way society thinks. Art criticism, which has just started to develop in Lithuania during the Interwar period, was however changed during the occupation by soviets to contrast criticism of the West – to propagate art of social realism and to critique works that do not meet such ideals. Art critiques were influenced by propaganda and were afraid to go against authorities until 1956, when the cult of Stalin was condemned. Subsequently, the period of “warming” began which resulted in beginning of a little less unconstrained criticism. The period after “warming,” called stagnation, was significant because criticism during this time period was kept to oneself which is also associated with “Quiet modernism” in Lithuanian art ( “quiet” critiques: V. Kisarauskas, A. Andriuškevičius, A. Kuras ). Although regaining the freedom of speech took several decades, such circumstances as changes of authorities and coming of new generation of critiques (A. Andriuškevičius, G. Kliaugienė, A. Uždavinys etc.) led to changes such as work professionalism and new ways of judging art. This paper questions the examples of art criticism with purpose of understanding the connection between ideology and critiques, whether they ignored it or conformed to it. |
