| Abstract: | XXI a. atvėrė nemažai laikiškųjų simptomų, skatinančių radikaliai permąstyti ne tik dabarties padėtį bei ateities perspektyvas, bet ir iš naujo aktualizuoti kai kuriuos istorinius praeities taškus ir atkarpas, kaip labai svarbius šiandienos svarstymui. Laiko dimensijų persiklojimai tampa vis svarbesni, siekiant demarkuoti praeities įtaką ne tik tam, kuo gyvename esamuoju laiku, bet ir tam, kaip galime suvokti, įsivaizduoti ir apskritai pamąstyti ateities įmanomybę.
Šiuolaikinė filosofija siūlo hauntologijos sąvoką ir temporalias šmėklas, persekiojančias istoriją, būtį ir atmintį, bet taip pat atsinešančias neišpildytus potencialus ir trajektoriją į ateitį. Čia individualus ir kolektyvinis ontologinis lygmuo siejasi su epistemologiniu – kiek erdvės lieka politinei sąmonei ir veikimui? Nors ir esamoji estetizuota neoliberalizmo ideologija stengiasi palaikyti darnaus gyvenimo ir šviesios ateities vaizdinius, pastaraisiais dešimtmečiais vis akivaizdžiau regimi kintantys afektyvaus būvio turiniai, virstantys įvairialypės krizės, pabaigos anticipacijos, žlugimo ir apokalipsės grėsmės horizontais.
Panašu, kad imama artėti prie tam tikrų ribinių intensyvumų, sukeliančių bifurkaciją į “viskas arba nieko” polius. Tai atsispindi tokiuose visuomeniniuose ir globaliuose procesuose, kaip ekonominis prekariškumas ir populiariosios kultūros produkcija, kuri vis dar operuoja pagal postmodernizmo parametrus. Greta viso to šmėkliškai vaidenasi emancipacijos ir sisteminio/struktūrinio pokyčio klausimas, kurį tampa vis sunkiau kelti įstrigus kapitalistinio realizmo, “istorijos pabaigos”, akseleruojančių technologinių inovacijų bei dialektikos tarp utopijos ir distopijos eroje. Ar dar liko vietos kvėpuoti bei veikti, ir ar pro šmėklas dar įmanoma kažką įžiūrėti?
21st century has opened up some temporal symptoms, suggesting us to not only radically rethink the current situation and the possible perspectives of the future, but also reactualize particular historical periods and events, as very important for the today’s condition. The dimensions of time and their overlapping are getting more relevant and significant in order to demarcate the present and speculate how can we perceive and imagine the possibilitie(s) of the future.
Contemporary philosophy offers us the conception of hauntology and the temporal ghosts, haunting the history, existence and memory, but also bringing unrealized potentials and the trajectory to the future. The plane of individual and collective ontology interrelate with epistemology: how much of political consciousness and agency is left? Despite that aestheticized neoliberal ideology attempts to preserve the image of harmonious life and bright future, the recent decades has shown us some turnovers considering affective conditions, which escalate to diverse crises, anticipation of the End, and the horizons of the apocalyptic collapse.
It seems that we’re approaching to some sort of limiting intensities, causing the bifurcation to ‘all or nothing’ directions. It is reflected in the social and global processes like economical precarity and production of popculture, the latter still operating on the parameters of postmodernism. The question of emancipation and systemic/structural change haunts, but it’s getting harder to approach it, because we’re stuck in the era of capitalist realism, ‘end of history’, accelerating technological innovations, and dialectic between utopia and dystopia. Do we still have some space to breathe and act, and can we see something through the ghosts? |
