Humoro ir juoko vaidmuo feminizmo judėjime: nuo pranašumo demonstravimo iki simbolinės raiškos

Abstract

Šiame darbe bus nagrinėjami feminizmo bei juoko-humoro fenomenai per jų sankirtos tašką. Abu objektai, dėl savo prigimties bei egzistavimo su laiku kintančioje socialinėje erdvėje bei laike, puoselėja tam tikrą heterogeniškumą, jų charakteris negali būti suredukuojamas į lakonišką apibendrinimą. Per įvairias šių objektų traktuotes stengsiuosi apkalbėti skirtingus jų reiškimosi būdus. Pirmame skyriuje visą dėmesį skirsiu juoko-humoro filosofinėms teorijoms, kurių nuodugnus išsiaiškinimas padės aiškiau susivokti antrame bei trečiame skyriuje pasitelkiamomis iliustracijomis, gimstančiomis iš santykio su feminizmo judėjimo aspektais. Antrasis skyrius yra skirtas tyrinėti juoko, kaip emancipacinės formos, vaizdiniui. Įvesdama įvairias antrosios bangos feminizmo teorijas, apibrėšiu kalbos santykį su chaosu ir įvardysiu, kaip juokas gali padėti suspenduoti-išvesti iš simbolinės tvarkos, prisidedančios prie įsišaknijusio patriarchalinio pasaulio matymo. Trečiame skyriuje iš humoro-juoko junginio koncentruosiuosi į humoro vaizdinį. Gretindama ši fenomeną su trečiąja feminizmo banga, aptarsiu, kaip humoras, nukreiptas į kitus, gali padėti ne tik apibrėžti savąjį identitetą, bet ir tiesti saitus su individais, esančiais už feministinio judėjimo ribų.

In this paper, I will attempt to examine both feminism and laughter/humour through their intersection. Due to their nature of existing in changing time and space, feminism and laughter/humour have the element of heterogeneity, therefore, they are not reduced to laconic generalisation. Through various treatment of these phenomena, I will attempt to depict different ways of the manifestation of their essence. The first chapter focuses on four theories that examine laughter/humour from philosophical standpoint. A thorough overview of the theories will facilitate the comprehension of the examples invoked in the second and the third chapters. The second chapter explores laughter as a form of emancipation. I will use the theories of the second-wave feminism to help describe the relationship between the language and the chaos. The role of laughter in suspending the social order, which directly correlates with the patriarchal worldview, will be examined. In the third chapter, I will focus on the image of humour. By juxtaposing this phenomenon with the third-wave feminism, I will discuss how humour that is directed at others could help not only to define one’s identity but also to build bridges between people that as of now are outside of feminist discourse.