| Abstract: | Bėgant laikui visuomenės požiūris į vaiką, turintį specialiųjų poreikių, ar neįgalų suaugusįjį buvo ir iki šiol lieka palyginti įvairus, bet šiandien, visuomenės nuostatos neįgaliųjų atžvilgiu, keičiasi integruoto ugdymo naudai. Tačiau kiekvieno vaiko sutrikimas – savitas ir reikalaujantis specifinių žinių, o šių ugdytinių pasaulėvoka, elgesys neretai yra sudėtingi. Tad natūralu, kad susiduriama su įvairiomis patirtimis, kurios, deja, bet ne visada yra pozityvios. Taigi, išryškėja tyrimo problema – pedagogai, dirbantys grupėse, kuriose ugdomi hiperaktyvumo sutrikimą ir kitų specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai, susiduria su įvairiais iššūkiais.
Tyrimo objektas – pedagogų patirtys įtraukiojo ugdymo grupėse.
Tyrimo tikslas – atskleisti ikimokyklinio ugdymo pedagogų patirtis įtraukiojo ugdymo kontekste.
Tyrimo metodai: tyrime taikytas kokybinis metodas. Duomenų rinkimo instrumentas – pusiau struktūruotas interviu. Duomenys buvo analizuojami taikant kokybinę turinio analizę.
Išvados:
1. Specialieji ugdymosi poreikiai, tai pagalbos ir paslaugų reikmė, atsirandanti dėl išskirtinių vaiko gebėjimų, įgimtų ar įgytų sutrikimų, nepalankių aplinkos veiksnių. Vienas iš specialiųjų ugdymosi poreikių – hiperaktyvumo sutrikimas.
2. Svarbu, kad tėvai, specialistai ir pedagogai taptų bendradarbiaujančiais akylais stebėtojais pagelbėtų vaikui plėsti savo vidines taisykles, ugdyti savireguliacijos įgūdžius, motyvaciją, formuoti tinkamą elgesį.
3. Ugdytojui būtina turėti psichologinių ir praktinio pobūdžio žinių, gebėjimų ir įgūdžių specialiojo ugdymo srityje, gebėti individualizuoti ir diferencijuoti ugdymo turinį.
4. Tyrimo metu išryškėjo, kad pedagogų patirtis galima aptarti trimis aspektais: žiniomis bei kompetencijomis susijusiomis su specialiaisiais ugdymosi poreikiais; iššūkiais su kuriais susiduriama dirbant įtraukiojo ugdymo grupėse; įtraukiojo ugdymo praktika Lietuvoje, lyginant su užsienio valstybėmis.
Social approaches towards a child with special needs or a disabled adult have been and still are relatively diverse, but today, society's attitudes towards people with disabilities are changing in favor of integrated education. So it is natural to come across a variety of experiences that are unfortunately, but not always, positive. Thus, the research problem emerges - teachers, working in groups educating children with hyperactivity disorder and other special educational needs, face various challenges.
The aim of the research – to reveal the experience of pre-school teachers in the context of inclusive education.
Conclusions: 1. SEN are defined as the need for assistance and services arising from a child's exceptional abilities, congenital or acquired disorders, adverse environmental factors. One of the special educational needs is hyperactivity disorder.
2. It is important that parents, specialists and educators become cooperating observers, help the child to expand his / her internal rules, develop self-regulation skills, motivation, and form appropriate behavior.
3. It is necessary for the educator to have psychological and practical knowledge, abilities and skills in the field of special education, to be able to individualize and differentiate the content of education.
4. The findings of the research clarify that the experiences of teachers can be defined highlighting three aspects: knowledge and competencies, related to special educational needs; challenges of working in inclusive education groups; specification of inclusive education practice in Lithuania in comparison with foreign countries. |
