Biokuro naudojimo centralizuotai tiekiamos šilumos sistemoje vertinimas darnaus vystymosi požiūriu

Abstract

Darnus vystymasis centralizuoto šilumos tiekimo sektoriuje suprantamas kaip tokia sektoriaus vystymo politika, kuria siekiama patenkinti visuomenės gerovės ekonominius, socialinius ir aplinkos apsaugos poreikius. Energetikos sektoriuje darnios plėtros vystymosi moksliniai tyrimai daugiausia apima elektros energijos, taip pat – kogeneracijos sektorių, tuo tarpu centralizuoto šilumos tiekimo sektoriuje daugiausia atliekami įvairių su technologijų vystymu bei šilumos gamybos procesų arba kaštų optimizavimu susiję tyrimai. Lietuvos mokslininkai centralizuoto šilumos tiekimo srityje taip pat atlieka tikslingus daugiausia su technologiniais procesais susijusius tyrimus. Dalis tyrimų atliekama siekiant pagrįsti optimalią gamybos apimtį sektoriuje, siekiant minimizuoti kaštus. ES intensyvinant aplinkosauginės politikos plėtrą šiltnamio efektą sukeliančių dujų srityje, vis labiau plėtojama energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių koncepcija. Tai pagrindžia didėjančias investicijas atsinaujinančių energijos išteklių naudojančios įrangos įsigijimui. Ne išimtis – ir centralizuoto šilumos tiekimo sektorius. Dėl palyginti nedidelių investicinių kaštų labiausiai išplėtotos investicijos į šilumos gamybą iš biokuro, daugiausiai – medienos kilmės, t. y. smulkintos medienos, medienos granulių, pjuvenų, kitų atliekų. Biokuro panaudojimo didinimas yra kertinis darnios energetikos plėtros ramstis ES politikoje. Tam 2005–2020 m. buvo skiriamos didelės struktūrinių investicinių fondų lėšos. Tačiau tokios plėtros nereiktų vertinti vienareikšmiškai. Net ir atsinaujinančių energijos išteklių beatodairiškas naudojimas gali prasilenkti su darnios plėtros koncepcijos keliamais tikslais. Nepagrįstai daug išnaudojant žemės išteklių auginant greito augimo medynus, technines žemės ūkio kultūras ir pan., nualinama žemė, keičiama biologinė įvairovė, kraštovaizdis, iškyla gamybos ir įrengimų atliekų šalinimo problemos. Taip pat, vykdant energetikos reguliavimo politiką, mažinamas esamų sistemų galingumas, todėl mažėja darbo vietų skaičius ir centralizuoto šilumos tiekimo sektoriuje. Biokuro deginimo įrenginiai, palyginti su gamtinių dujų deginimo įranga, susidėvi žymiai greičiau. Atsiranda papildomų kaštų remontui ir rekonstrukcijai poreikis, padidėja išlaidos elektros energijai. Dėl šių priežasčių, vertinant centralizuoto šilumos tiekimo sektorių darnaus vystymosi požiūriu, būtina nagrinėti įvairius jo aspektus – tiek ekonominį, tiek socialinį, tiek aplinkosauginį kaip vienodai reikšmingus.