Grounded theory of the informal learining "pendulum": experience of non-relative foster famil

Abstract

The aim of the dissertation was to develop the grounded theory about the informal learning taking place in the contexts of everyday experiences by revealing the learning experience of the families fostering a non-related child. An individual learns not only in a formal educational setting but in a number of other surrounding settings. A foster family is one of the social settings in which informal learning takes place. Learning occurs every day through various social interactions both inside the family and outside it. Based on the constructivist grounded theory strategy, the grounded theory of the informal learning “Pendulum” describing the informal learning taking place in a foster family as a spiral upward process taking place continuously in different directions and amplitudes was constructed. It is largely unpredictable learning overlapping with different types of informal learning; it is socially constructed, intentional, conscious and/or incidental and spontaneous. The pendulum metaphor is used to explain that informal learning occurring in a foster family is not a linear, unidirectional or step-by-step process; on the contrary, it is unstable and constantly swinging in different directions: by focusing on the future and constructing one’s road of learning and also looking back at the past and learning from it through reflection. The maintenance of equilibrium is seen as the central axis of the “pendulum” of informal learning. This “pendulum” swings at both personal and social levels as well as in micro, mezzo and macro contexts and assists learners in their continuous development and growth; it helps to self-actualize, see and accept oneself anew.

Disertaciniu darbu siekta sukurti grindžiamąją teoriją apie kasdienių patirčių kontekstuose vykstantį savaiminį mokymąsi, atskleidžiant ne giminaitį vaiką globojančių šeimų mokymosi patirtis. Asmuo mokosi ne tik formalioje švietimo aplinkoje, bet daugelyje kitų jį supančių aplinkų. Viena iš socialinių aplinkų, kurioje vyksta savaiminis mokymasis, yra globėjų šeima. Joje kiekvieną dieną mokomasi per įvairias socialines sąveikas tiek šeimos viduje, tiek ją supančioje aplinkoje. Remiantis konstruktyvistinės grindžiamosios teorijos tyrimo strategija, sukonstruota grindžiamoji savaiminio mokymosi „švytuoklės“ teorija, kuri apibūdina ne giminaitį vaiką globojančios šeimos savaiminį mokymąsi kaip nuolat skirtingomis kryptimis ir amplitudėmis judantį procesą, kylantį spirale aukštyn. Tai sunkiai nuspėjamas, skirtingais savaiminio mokymosi tipais persidengiantis, socialiai konstruojamas, tikslingas, sąmoningas ir / ar atsitiktinis, spontaniškas mokymasis. Švytuoklės metafora naudojama siekiant paaiškinti, jog savaiminis mokymasis globėjų šeimoje nėra linijinis, vienakryptis ar laiptinis, o atvirkščiai – nepastovus ir nuolat siūbuojantis skirtingomis kryptimis: orientuojantis į ateitį ir konstruojant savo mokymosi kelią, bei kartu žvelgiant į praeitį ir mokantis iš jos refleksijos dėka. Pusiausvyros išlaikymas matomas kaip centrinė siūbuojančios savaiminio mokymosi „švytuoklės“ ašis. Ši „švytuoklė“ siūbuoja tiek asmeniniame, tiek socialiniame lygmenyse bei mikro, mezo ir makro kontekstuose, ir padeda besimokantiesiems nuolat tobulėti, augti, įprasminti save, pamatyti ir priimti save vis iš naujo.